What do you think?
Rate this book
ūԲ
Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai � skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas � nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, � tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.
„Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjusi, kitokį � pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai � tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim."
� ištrauka iš novelės „ūԲ�"
-------------------
Tarsi kirčiai, trumpi ir ryškūs Akvilės Kavaliauskaitės tekstai apie meilės pastangas, prasmės ilgesį, apie kūnus, apie mus, tokius gyvuliškai vienišus šiame svetimėjančiame šaltyje. Akvilė bando gintis nuo rutinos ir pilkumos, o svarbiausi rašytojos ginklai � ironija ir negailestingas juokas.
Alvydas Šlepikas, rašytojas, romano „Mano vardas � Marytė" autorius
Akvilė Kavaliauskaitė rašo apie pasaulį, kurį mums sukūrė daug informacijos, mažai sienų, socialiniai tinklai ir patogūs skrydžiai. Šis pasaulis greitas, neprieraišus, tačiau labai patogus ir niekoasmeniškas. Rašytojos herojai jame išbando seną žmonijos įprotį jausti.
Rytis Zemkauskas, publicistas, VDU docentas
„Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjusi, kitokį � pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai � tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim."
� ištrauka iš novelės „ūԲ�"
-------------------
Tarsi kirčiai, trumpi ir ryškūs Akvilės Kavaliauskaitės tekstai apie meilės pastangas, prasmės ilgesį, apie kūnus, apie mus, tokius gyvuliškai vienišus šiame svetimėjančiame šaltyje. Akvilė bando gintis nuo rutinos ir pilkumos, o svarbiausi rašytojos ginklai � ironija ir negailestingas juokas.
Alvydas Šlepikas, rašytojas, romano „Mano vardas � Marytė" autorius
Akvilė Kavaliauskaitė rašo apie pasaulį, kurį mums sukūrė daug informacijos, mažai sienų, socialiniai tinklai ir patogūs skrydžiai. Šis pasaulis greitas, neprieraišus, tačiau labai patogus ir niekoasmeniškas. Rašytojos herojai jame išbando seną žmonijos įprotį jausti.
Rytis Zemkauskas, publicistas, VDU docentas
160 pages, Hardcover
Published February 1, 2020
20 people are currently reading
630 people want to read
About the author
Akvilė Kavaliauskaitė
4books310followersAkvilė Kavaliauskaitė � žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo lektorė. Jos novelių rinkinys „ūԲ� išrinktas 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, pateko į 15min.lt geriausių metų knygų rinkimų finalą ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tekstai versti į anglų, lenkų, slovėnų, hebrajų kalbas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 108 reviews
October 1, 2020
Knygą pasiėmiau skeptiškai - buvo baisiai išreklamuota, galvojau, kad tik nebūtų dar vienas Sabas. Nu ne!!! Nesitikėjau. Ne tai kad "negaliu pamiršti", blew my mind ar panašiai - tiesą sakant, daugelį apsakymų (knygoje yra 12) gana greit pamiršau. Bet juk ne kiekviena kyga turi būt nepamirštama? O šita tiesiog gera, tikrai gerai parašyti apsakymai. "Kūnuose" tikrai palygint mažai pretenzijos (vis prisimenu ), gana daug žaidimo, bet ne vien iš grožėjimosi savimi.
Skaitydama vis galvojau - ar aš durna, ar tikrai žmonės, bent LT, dirbantys pijare, reklamoj ar panašiose srityse, ir rašantys knygas, turi tokį savotišką, specifinį stiliuką? Kaip Undinė, kaip (tolimai) Senūta, kaip ir Kavaliauskaitė. Jų sakiniai koncenturoti, trumpi, visur yra veiksmas, visur veiksmas tampa sakinio pagrindu. Pas Radzevičiūtę, aišku, tai suskaidyta iki negalėjimo - tiek, kad sakinį sudaro vienas ar du žodeliai "Ne tiek.", ir tu jau ieškai to veiksmo, gali įžvelgti, kas nutinka nuo vieno sakinio pabaigos per tą tašką, tarpą ir didžiąją raidę iki kito sakinio. Bet čia užsivežiau..... Kavaliauskaitės sakinys nėra tiek išskaidytas, bet tas aiškumas - yra, o užtat apmąstymų ir galimybių (o gal taip o gal anaip, o lia lia lia lia lia) - neįtikėtinai mažai. Nereikia nieko suprasti tarp žodžių. Nereikia už kiekvieno žodžio ar vaizdo ieškoti visos literatūrinės tradicijos ar užuominų, metaforų, užmetimų. Oba!
Patys apsakymai įvairūs: viename žmogus pradeda lankyti kūrybinio rašymo kursus, ten jam pateikia septynis konflikto tipus, ir jis pagal juos visus ima rašyti trumpas istorijėles apie veikėjus su savo pavarde. Jos ir atskiros, ir gražiai sueina į vientisą pasakojimą. Toks stiliaus pratimas - ale gražus. Kitam apsakyme viešbutyje susitinka du kino kūrėjai, atvažiavę į festivalį, ir tiesiog papasakojama apie kelias jų dienas. Dar kitam - įprastas "užsimaskavusio karaliaus" siužetas, kai paprastas apskuręs žmogus pasirodo besąs milijonierius, su neįtikėtina gyvenimo istorija.
Viskas faina, skaityt malonu, būčiau davusi 4*, bet kad vos ne kiekvieno teksto pabaigoj - moralas arba "bajeris". Nežinau, kas blogiau!!!!! Don't give me no moralas. Bet dar labiau - no bajeris!!! Aš ne kokia nors saviakė pasakotojai. Čia gal yra didžiausias, bet sisteminis teksto minusas.
Bet kuriuo atveju - skaityt verta, smagu, tikrai daug geriau už daugelį a la gerų ir visokiom premijom apdovanotų, bet tokiųųųųų nuobodžiųųųųų lt apsakymų knygų. Vis prisimindavau neseniai skaitytus LT apsakymus ir . Kokios nuobodybės! Kokia, palygint su jais, gera Kavaliauskaitė. Nepaisant to, kad daviau jai 3*. Kaip kažkada mums sakė viena dėstytoja per kurso pabaigos darbų aptarimą: Vytautas... išskirtinis žmogus. Išskirtinis požiūris. Toks geras darbas! Tikrai verta cituoti. Originali tema, originalios įžvalgos. 7. See what i did?? Užbaigiau bajeriu! Kaip Kavaliauskaitė. Neveikia, ane? Nu tai va.
Skaitydama vis galvojau - ar aš durna, ar tikrai žmonės, bent LT, dirbantys pijare, reklamoj ar panašiose srityse, ir rašantys knygas, turi tokį savotišką, specifinį stiliuką? Kaip Undinė, kaip (tolimai) Senūta, kaip ir Kavaliauskaitė. Jų sakiniai koncenturoti, trumpi, visur yra veiksmas, visur veiksmas tampa sakinio pagrindu. Pas Radzevičiūtę, aišku, tai suskaidyta iki negalėjimo - tiek, kad sakinį sudaro vienas ar du žodeliai "Ne tiek.", ir tu jau ieškai to veiksmo, gali įžvelgti, kas nutinka nuo vieno sakinio pabaigos per tą tašką, tarpą ir didžiąją raidę iki kito sakinio. Bet čia užsivežiau..... Kavaliauskaitės sakinys nėra tiek išskaidytas, bet tas aiškumas - yra, o užtat apmąstymų ir galimybių (o gal taip o gal anaip, o lia lia lia lia lia) - neįtikėtinai mažai. Nereikia nieko suprasti tarp žodžių. Nereikia už kiekvieno žodžio ar vaizdo ieškoti visos literatūrinės tradicijos ar užuominų, metaforų, užmetimų. Oba!
Patys apsakymai įvairūs: viename žmogus pradeda lankyti kūrybinio rašymo kursus, ten jam pateikia septynis konflikto tipus, ir jis pagal juos visus ima rašyti trumpas istorijėles apie veikėjus su savo pavarde. Jos ir atskiros, ir gražiai sueina į vientisą pasakojimą. Toks stiliaus pratimas - ale gražus. Kitam apsakyme viešbutyje susitinka du kino kūrėjai, atvažiavę į festivalį, ir tiesiog papasakojama apie kelias jų dienas. Dar kitam - įprastas "užsimaskavusio karaliaus" siužetas, kai paprastas apskuręs žmogus pasirodo besąs milijonierius, su neįtikėtina gyvenimo istorija.
Viskas faina, skaityt malonu, būčiau davusi 4*, bet kad vos ne kiekvieno teksto pabaigoj - moralas arba "bajeris". Nežinau, kas blogiau!!!!! Don't give me no moralas. Bet dar labiau - no bajeris!!! Aš ne kokia nors saviakė pasakotojai. Čia gal yra didžiausias, bet sisteminis teksto minusas.
Bet kuriuo atveju - skaityt verta, smagu, tikrai daug geriau už daugelį a la gerų ir visokiom premijom apdovanotų, bet tokiųųųųų nuobodžiųųųųų lt apsakymų knygų. Vis prisimindavau neseniai skaitytus LT apsakymus ir . Kokios nuobodybės! Kokia, palygint su jais, gera Kavaliauskaitė. Nepaisant to, kad daviau jai 3*. Kaip kažkada mums sakė viena dėstytoja per kurso pabaigos darbų aptarimą: Vytautas... išskirtinis žmogus. Išskirtinis požiūris. Toks geras darbas! Tikrai verta cituoti. Originali tema, originalios įžvalgos. 7. See what i did?? Užbaigiau bajeriu! Kaip Kavaliauskaitė. Neveikia, ane? Nu tai va.
February 11, 2020
Kai Danutės Kalinauskaitės tekstuose gražūs žodžiai limpa gražiuose sakiniuose, kai Undinės Radzevičiūtės sakiniai gražūs savo taupumu (Nes kaip. Gražu. Trumpai. Pasakyt), o Dainos Opolskaitės novelių sintaksė apakina nuo tradicinio viršsvorio, tai A. Kavaliauskitės sakiniai puikūs patys savaime. Jos sakiniai neprisidenginėja literatūrinėmis priemonėmis, o yra tokie, kokie yra. Nei pridėsi, nei atimsi.
Kitaip sakant, A. Kavaliauskaitės estetika paremta ne retorinėmis gudrybėmis, o racionaliu paties pasakojimo plėtojimu: „Iš stalčiaus verandoje išsitraukiu pundą raktų. Kuris nuo garažo � pirštai patys prisimena� (p. 124). Autorei nereikia ieškoti triuškinančios metaforos ar, kaip Jurga Ivanauskaitė, užtvindyti teksto vienarūšėmis sakinio dalimis, kad būtų proziškai įtaigu, kad mintis nutviekstų: „Mergina į kambarį grįžta labai garsiai tylėdama. Taip garsiai tyli supykusios moterys, kai iš burnų neišleidžia nė žodžio, bet už jas kalba žingsniai ir namų apyvokos daiktai� (p. 105). A. Kavaliauskaitės tekstai yra stebėtinai pragmatiški.
Didžiausią meninę jėgą junti tekstuose, kuriais autorė užgriebia begalinį poros santykių lauką. Vis dėlto istorijų energija kiek prislopsta ieškant netikėtumo efekto � tarytum televizinio stebuklo. Todėl tai, kas A. Kavaliauskaitės istorijose prikišamai stebuklinga ir netikėta, staiga rodosi drungnoka. „Kūnų� stiprybė išryškėja būtent tada, kai stebuklą pavyksta atrasti pačioje drungniausioje drungnumoje.
Kitaip sakant, A. Kavaliauskaitės estetika paremta ne retorinėmis gudrybėmis, o racionaliu paties pasakojimo plėtojimu: „Iš stalčiaus verandoje išsitraukiu pundą raktų. Kuris nuo garažo � pirštai patys prisimena� (p. 124). Autorei nereikia ieškoti triuškinančios metaforos ar, kaip Jurga Ivanauskaitė, užtvindyti teksto vienarūšėmis sakinio dalimis, kad būtų proziškai įtaigu, kad mintis nutviekstų: „Mergina į kambarį grįžta labai garsiai tylėdama. Taip garsiai tyli supykusios moterys, kai iš burnų neišleidžia nė žodžio, bet už jas kalba žingsniai ir namų apyvokos daiktai� (p. 105). A. Kavaliauskaitės tekstai yra stebėtinai pragmatiški.
Didžiausią meninę jėgą junti tekstuose, kuriais autorė užgriebia begalinį poros santykių lauką. Vis dėlto istorijų energija kiek prislopsta ieškant netikėtumo efekto � tarytum televizinio stebuklo. Todėl tai, kas A. Kavaliauskaitės istorijose prikišamai stebuklinga ir netikėta, staiga rodosi drungnoka. „Kūnų� stiprybė išryškėja būtent tada, kai stebuklą pavyksta atrasti pačioje drungniausioje drungnumoje.
April 19, 2020
5/5
Mėgstu ilgas istorijas. Mėgstu šimtmečiais besitęsiančias šeimų dramas, ateinančius ir praeinančius karus, atskirus skyrius, kartais net atskirus tomus. Mėgstu, kai autoriai išsiplečia, jei tai, aišku, ne grafomanija � kai jauti veikėjų dėvimų drabužių medžiagą, ragauji jų valgomą maistą, patiri net pačias kompleksiškiausias ir sudėtingiausias emocijas. Visada galvojau, kad kažko tokio sudėtingo kaip žmogus neišeina sudėti į kelis sakinius ar kelis puslapius � visada maniau, kad liūdniausi tie žmonės, apie kuriuos nėra ką pasakyti, arba apie kuriuos tegali pasakyti tiek neįspūdingai mažai. Galbūt todėl manęs nei apsakymai, nei novelės, nei poezija niekada netraukė � per mažai vietos istorijoms. Bet kartais pakanka kelių sakinių, kad atsiskleistų visa prasmė. Kelių nuostabiai apgalvotų, gyvenimo ir esmės pilnų sakinių, kuriais nebūtina pripildyti atskirų tomų. Akvilės Kavaliauskaitės knyga „ūԲ� � tokia mažytė, bet kiek grožio, kiek istorijų, kiek gyvenimų ir veikėjų ji savyje talpina, kiek vietos palikta skaitytojui � jo vaizduotei ir patirčiai, požiūriui ir jo kampui.
Visi Akvilės aprašomi veikėjai � tokie tikri, kad beveik lipa iš puslapių ir prisėda šalia. Ir kaip tobulai jie dera prie nuostabaus Jolitos Vaitkutės sukurto knygos viršelio � nuoširdžiai vieno gražiausių, kokius teko matyti. Apskritai, ne tik lietuviškos literatūros padangėje. Jau paėmusi knygą į rankas, o tada pasidėjusi prieš save, pagalvojau � kad ir kaip pasuksi, viena viršelio veido akis visada žiūri tiesiai į tave. Taip ir su Akvilės sukurtais veikėjais � neįmanoma nuo jų žvilgsnio išsisukti, net jeigu kartais ir norėtųsi. Jie tokie artimi � kaip kažkas, ką pažinojai. Su kuo ėjai į mokyklą ar dirbai, gyvenai viename daugiabutyje ar tiesiog pamatei autobuse, gėrei kavą ar vyną (ne)pavykusiame pasimatyme. Aprašomi pokalbiai � kaip tas absoliučios euforijos momentas paryčiais, kuomet kalbantis sugriūna visos sienos ir žodžiai patys plaukia � gal truputį dėl to vyno, gal tiesiog nes nebėra jėgų dangstytis. Tokie ir autorės herojai � nepridengti, nenuspėjami kaip pats gyvenimas.
Ir nors vieni apsakymai man patiko šiek tiek mažiau už kitus, negaliu šiai knygai duoti nieko mažiau, nei aukščiausio įvertinimo. Vietomis juokiausi balsu, o kiekvieną juoko pliūpsnį vertinau � koks tai retas atvejis, kai skaitau! Vietomis dėjau knygą į šoną, sąmoningai � kaip norėjosi ją pasitaupyti, pabūti kartu ilgiau. Bet galiausiai leidau sau tiesiog mėgautis � kaip ta atvirų pokalbių naktimi su kiek per daug vyno. Akvilės nepažįstu, bet jos puslapiuose to įžvelgiau tiek daug � paskatinimo tiesiog mėgautis, žmogiškai ir paprastai, kad ir kuo besimėgautum � duobių kasimu nudistų paplūdimyje ar lėktuvo konstravimu aprūdijusiame garaže.
Mėgstu ilgas istorijas. Mėgstu šimtmečiais besitęsiančias šeimų dramas, ateinančius ir praeinančius karus, atskirus skyrius, kartais net atskirus tomus. Mėgstu, kai autoriai išsiplečia, jei tai, aišku, ne grafomanija � kai jauti veikėjų dėvimų drabužių medžiagą, ragauji jų valgomą maistą, patiri net pačias kompleksiškiausias ir sudėtingiausias emocijas. Visada galvojau, kad kažko tokio sudėtingo kaip žmogus neišeina sudėti į kelis sakinius ar kelis puslapius � visada maniau, kad liūdniausi tie žmonės, apie kuriuos nėra ką pasakyti, arba apie kuriuos tegali pasakyti tiek neįspūdingai mažai. Galbūt todėl manęs nei apsakymai, nei novelės, nei poezija niekada netraukė � per mažai vietos istorijoms. Bet kartais pakanka kelių sakinių, kad atsiskleistų visa prasmė. Kelių nuostabiai apgalvotų, gyvenimo ir esmės pilnų sakinių, kuriais nebūtina pripildyti atskirų tomų. Akvilės Kavaliauskaitės knyga „ūԲ� � tokia mažytė, bet kiek grožio, kiek istorijų, kiek gyvenimų ir veikėjų ji savyje talpina, kiek vietos palikta skaitytojui � jo vaizduotei ir patirčiai, požiūriui ir jo kampui.
Visi Akvilės aprašomi veikėjai � tokie tikri, kad beveik lipa iš puslapių ir prisėda šalia. Ir kaip tobulai jie dera prie nuostabaus Jolitos Vaitkutės sukurto knygos viršelio � nuoširdžiai vieno gražiausių, kokius teko matyti. Apskritai, ne tik lietuviškos literatūros padangėje. Jau paėmusi knygą į rankas, o tada pasidėjusi prieš save, pagalvojau � kad ir kaip pasuksi, viena viršelio veido akis visada žiūri tiesiai į tave. Taip ir su Akvilės sukurtais veikėjais � neįmanoma nuo jų žvilgsnio išsisukti, net jeigu kartais ir norėtųsi. Jie tokie artimi � kaip kažkas, ką pažinojai. Su kuo ėjai į mokyklą ar dirbai, gyvenai viename daugiabutyje ar tiesiog pamatei autobuse, gėrei kavą ar vyną (ne)pavykusiame pasimatyme. Aprašomi pokalbiai � kaip tas absoliučios euforijos momentas paryčiais, kuomet kalbantis sugriūna visos sienos ir žodžiai patys plaukia � gal truputį dėl to vyno, gal tiesiog nes nebėra jėgų dangstytis. Tokie ir autorės herojai � nepridengti, nenuspėjami kaip pats gyvenimas.
Ir nors vieni apsakymai man patiko šiek tiek mažiau už kitus, negaliu šiai knygai duoti nieko mažiau, nei aukščiausio įvertinimo. Vietomis juokiausi balsu, o kiekvieną juoko pliūpsnį vertinau � koks tai retas atvejis, kai skaitau! Vietomis dėjau knygą į šoną, sąmoningai � kaip norėjosi ją pasitaupyti, pabūti kartu ilgiau. Bet galiausiai leidau sau tiesiog mėgautis � kaip ta atvirų pokalbių naktimi su kiek per daug vyno. Akvilės nepažįstu, bet jos puslapiuose to įžvelgiau tiek daug � paskatinimo tiesiog mėgautis, žmogiškai ir paprastai, kad ir kuo besimėgautum � duobių kasimu nudistų paplūdimyje ar lėktuvo konstravimu aprūdijusiame garaže.
February 10, 2020
Po „vasaros su dviem gyvenimais� Akvilė Kavaliauskaitė sugrįžta. Taigi, KŪNAI.
� � Niekas taip nesužaloja žmogaus, kaip jo paties kūnas. Visus mus įsodino ne į tą lėktuvą.�
Ar tai būtų apsakymų, ar novelių rinkiniai, kaskart kūrinius norisi „išardyti� ir „sudėti� atskirai, vertinti juos kaip atskirus vienetus. Vos tik pradėjau Akvilės kūrinius, atkreipiau dėmesį į detalę � pasikartojimų elementai. Ką tai galėtų reikšti? Nebus tai tik paties išieškotos ir paties susikurtos smulkmenos? O kur dar tam tikra detalė, kuri pasitaikė pirmojoje ir paskutinėje novelėje. Tokius surasti, atrasti ir dar savaip interpretuoti yra ganėtinai malonu.
Šį bei tą išskirsiu. KLASIKA SU PRIESKONIU. Kai mes, būdami santykiuose, kartais nevalingai dairomės kitur. Ieškome „exit�, bet to akivaizdžiai nenujaučiame? Kai jaučiamės neišpildyti. Net ir kažkieno-to-kito kvėpavimas mintyse jau hiperbolizuojasi. Atkreipi į detales, tokias tolimas, bet tikrai ne „savas�. Priimi dalykus, kaip svaime suprantamą dalyką, tarsi viskas natūraliai sava vaga. Toks „take it for granted� jausmas?
CV. Apie tai, kad patirtis vis dar reikalinga. Be jos � tu vargiai pasistumsi. O kaip ją gauti, kai Niekas Niekad Neduoda progos jos paragauti? Arba tuomet, kai esi „overqualified�. Tikra likimo ironija. Eksperimentinė DENISO LŪKOŠIAUS KŪRYBA patiko, o ir PERFORMANSAS ROMOJE pasirodė ne iš tuščios ertmės ištrauktas. NIUANSAS � toks tarsi per senas kažką jau vaidinti (įvairiomis prasmėmis) ir veikti gyvenime (irgi keliomis), o PAPLŪDIMYS kiek sunepatogina. Nudistų pliažo subtilybės. Drabužiai � tai ne žmonės, kuriuos mes pažįstame. Nuogų mes jų neatpažintumėme (be aprangos). Nuogumas yra galimybė pasislėpti? Ir kas nutinka, kai geidi žmogų pamatyti su rūbais, koks jis tuomet? O gal tai galioja ir mūsų kuriamoms bei pritaikomoms etiketėms?
LAUMŽIRGIS. Randai gyvenime gali turėti savy kažkokią lemtį. Psichologinis ir fizinis skausmai ne tokie tolimi kompanionai. NETIKRI PRISILIETIMAI � pojūčiai, jutimai. Tai, kas daro mus kūnų savininkais. Būtent, kūnai. Visoje knygose, visuose tekstuose vienaip ar kitaip išryškėja kūnų tematika. Vėlgi, gal aš įžvelgiau nebūtus ir negirdėtus dalykus, bet kiekviena istorija „kūną� konvertavo į vis kitą atitikmenį, kitomis aplinkybėmis ir kitame kontekste.
Rekomenduoju. Buvau skeptiškas, pradžioje turėjau reikalą įsivažiuoti. Tuomet kiek kitu kampu, ir .. vualia. Absoliuti ir nenuginčijama erdvė interpretavimui ir pasisiūbavimui. Noveles skaityti vos ne terapiška.
� � Niekas taip nesužaloja žmogaus, kaip jo paties kūnas. Visus mus įsodino ne į tą lėktuvą.�
Ar tai būtų apsakymų, ar novelių rinkiniai, kaskart kūrinius norisi „išardyti� ir „sudėti� atskirai, vertinti juos kaip atskirus vienetus. Vos tik pradėjau Akvilės kūrinius, atkreipiau dėmesį į detalę � pasikartojimų elementai. Ką tai galėtų reikšti? Nebus tai tik paties išieškotos ir paties susikurtos smulkmenos? O kur dar tam tikra detalė, kuri pasitaikė pirmojoje ir paskutinėje novelėje. Tokius surasti, atrasti ir dar savaip interpretuoti yra ganėtinai malonu.
Šį bei tą išskirsiu. KLASIKA SU PRIESKONIU. Kai mes, būdami santykiuose, kartais nevalingai dairomės kitur. Ieškome „exit�, bet to akivaizdžiai nenujaučiame? Kai jaučiamės neišpildyti. Net ir kažkieno-to-kito kvėpavimas mintyse jau hiperbolizuojasi. Atkreipi į detales, tokias tolimas, bet tikrai ne „savas�. Priimi dalykus, kaip svaime suprantamą dalyką, tarsi viskas natūraliai sava vaga. Toks „take it for granted� jausmas?
CV. Apie tai, kad patirtis vis dar reikalinga. Be jos � tu vargiai pasistumsi. O kaip ją gauti, kai Niekas Niekad Neduoda progos jos paragauti? Arba tuomet, kai esi „overqualified�. Tikra likimo ironija. Eksperimentinė DENISO LŪKOŠIAUS KŪRYBA patiko, o ir PERFORMANSAS ROMOJE pasirodė ne iš tuščios ertmės ištrauktas. NIUANSAS � toks tarsi per senas kažką jau vaidinti (įvairiomis prasmėmis) ir veikti gyvenime (irgi keliomis), o PAPLŪDIMYS kiek sunepatogina. Nudistų pliažo subtilybės. Drabužiai � tai ne žmonės, kuriuos mes pažįstame. Nuogų mes jų neatpažintumėme (be aprangos). Nuogumas yra galimybė pasislėpti? Ir kas nutinka, kai geidi žmogų pamatyti su rūbais, koks jis tuomet? O gal tai galioja ir mūsų kuriamoms bei pritaikomoms etiketėms?
LAUMŽIRGIS. Randai gyvenime gali turėti savy kažkokią lemtį. Psichologinis ir fizinis skausmai ne tokie tolimi kompanionai. NETIKRI PRISILIETIMAI � pojūčiai, jutimai. Tai, kas daro mus kūnų savininkais. Būtent, kūnai. Visoje knygose, visuose tekstuose vienaip ar kitaip išryškėja kūnų tematika. Vėlgi, gal aš įžvelgiau nebūtus ir negirdėtus dalykus, bet kiekviena istorija „kūną� konvertavo į vis kitą atitikmenį, kitomis aplinkybėmis ir kitame kontekste.
Rekomenduoju. Buvau skeptiškas, pradžioje turėjau reikalą įsivažiuoti. Tuomet kiek kitu kampu, ir .. vualia. Absoliuti ir nenuginčijama erdvė interpretavimui ir pasisiūbavimui. Noveles skaityti vos ne terapiška.
February 17, 2020
„Larsas niekaip negalėjo suvokti, kaip žmogus su tokiu nuostabiu protu nori gyvenime naudoti tik kūną.
� Šokdama jaučiuosi laiminga be priežasties.�
Tik Akvilės Kavaliauskaitės knygai „ūԲ� tapus kūnu, nutiko įdomus sutapimas. Tai yra, net keli įdomūs sutapimai. Pirmas � aš labai retai skaitau kelias knygas vienu metu. O kaip tik tuo metu pradėjau taip daryti. Kadangi pasiėmiau storulę ir gan sunkią Simone de Beauvoir „Antrąją lytį�, tai nesu nusiteikusi kitos knygos į rankas paimti tik po metų.
Antrasis � Ryčio Zemkausko persona. Jau ketinau pradėti skaityti jo knygą „Pasivaikščiojimai�, kai pasirodė „ūԲ�. Pagalvojau, kad viena sudaryta iš novelių, kita iš interviu, tad galima vis po gabaliuką tai iš vienos, tai iš kitos. Ir tada pamačiau to paties Ryčio Zemkausko žodžius ant Akvilės knygos nugarėlės. „Kokie ženklai�, pamaniau.
Ir labai laiku tos dvi knygos papuolė į mano rankas. Nes tarp jų radau labai daug bendro. Leisiu sau pasinaudoti sutapimais ir Ryčio knygoje rastomis citatomis.
Ir pradėsiu nuo Antano A. Jonyno žodžių: „O kaip jaučiatės, kai Jus redaguoja? <�> Visų pirma pamatai kito, o dar profesionalo, žvilgsnį į tą tavo tekstą, ir tai labai naudinga. Net, kaip sakiau, jeigu su tuo nesutinki. <�> Redaktorius, kaip ir bet koks protingas skaitytojas, daug ką pasako tau pačiam apie tavo tekstą. Po teisybei, apie savo tekstą nelabai ką žmogus ir žinai. Ir pradėdamas rašyti nežinai, ką parašysi, ir parašęs nežinai, kuo tai virs.�
Ir dar pridursiu Mariaus Ivaškevičiaus nuomonę apie kritiką: „O tikra kritika yra vertinga ir būtina, kad rašytojas egzistuotų, ją priimu visokią � ir gerą, ir blogą. Blogiausia, kai jos nėra.�
Ok, pažėriau protingų citatų. Bet prie ko aš čia vedu? Nesu aš nei profesionali redaktorė, nei nusipelniusi kritikė. Tačiau noriu tikėti, kad kaip skaitytoja įžvalgumą literatūrai turiu. Todėl, kai atsirado pirmieji Akvilės knygos vertinimai (o jie puikūs), dvejojau. Dvejojau apžvelgti, nes mintys, kad gal aš čia per daug kabinėjuosi, man nedavė ramybės. Bet kai perskaičiau aukščiau pateiktas citatas, pagalvojau, kad gal jos pateisins mano norą šiek tiek kritiškiau pažvelgti į Akvilės noveles ir nenubarstyti visko tik cukraus migla ale „Kaip man patiko! Kaip desertas vakarienei!�
Viršelis ir pavadinimas. Niekada nealpstu dėl viršelių ir stengiuosi apie juos net nerašyti. Knyga jau yra, viršelis irgi, tai kokia esmė apie tai kalbėti. Tačiau šį kartą viršelis nunešė viską. Menininkės Jolitos Vaitkutės darbas atrodo toks paprastas, kad kiekvienas dizaineris turėjo pagalvoti „Kodėl aš niekada nesugalvojau padaryti kažko panašaus?� Viskas švaru, skoninga, estetiška, išbaigta, puikiai susižaidžia su intymiu pavadinimu „ūԲ�. Ką reiškia menas � tiesiog žiūri ir jauti didžiulį vidinį pasitenkinimą. Taip pat nepamirškim, kad knygai reikia marketingo. Tad su tokiu viršeliu � 10 balų.
Bet toks viršelis turi ir vieną minusą � aukštai užkeltą kartelę tam, kas yra viduje. O atsivertus knygą viršelio tu jau nebematai. Yra istorijos, emocijos, jausmas, tai, kas žodžiais neperteikiama.
Taigi. Novelės. Ne pats populiariausias žanras. Bet žaviuosi autore, kuri socialiniuose tinkluose kalbėdama apie savo knygą pripažino, kad noveles pasirinko rašyti tikslingai. Net žinodama, kad tai nėra populiarus žanras. Aš pati, gerai pagalvojus, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau noveles. Gal mokykloj? (Prisiminiau, kad norėjau perskaityti Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metus�. Pasižymiu!) Romaną skaityti lengviau, nes jis nuoseklus, istorija įtraukia, ji vystosi. Todėl taip, noveles, apsakymus skaityti reikia norėti. O tuose trumpuose tekstuose, patikėkite, kartais slepiasi žymiai daugiau prasmės, nei 3 dalių romane. Dar viena priežastis aukštiems lūkesčiams.
„Bet sykį, kai vakarieniavome, Keitė mane pabučiavo. Supratau, kad nieko jai nejaučiu, visiškai nieko. Net blankioje šviesoje ji man atrodė sena � visai ne ta, kurią pažinojau. Šitiek metų maniau, kad man trūksta tik jos, o kai pagaliau gavau, suvokiau, kad vis dėlto kažko kito.�
Gerai, viskas, baigiu vynioti ir einu prie esmės. Ar man patiko knyga? Taip, knyga man patiko. Bet! Užvertusi paskutinį puslapį būčiau norėjusi pasakyti, kad man nunešė stogą, palietė sielą, sukėlė vidinio pasaulio sumaištį. Bet to pasakyti negaliu. Man buvo tikrai įdomu. Jau pirmoji novelė mane nukėlė į nekomercinio kino salę žiūrėti trumpametražio filmo. Be galo kinematografiška knyga. Novelės parašytos labai švariai ir kokybiškai. Toks jausmas, kad kiekvienas žodis taip apgalvotas, kad jokio nereikalingo sakinio čia nerasi. Pridėkime aktorius, muziką, foną � ir aš jau sėdžiu pirmoje eilėje. Todėl skaitant, viską įsivaizduoti nereikėjo jokių pastangų.
Kiekviename puslapyje jaučiau autorės talentą pastebėti. Akvilės asmeniškai nepažįstu � žinau ją tiek, kiek ir didžioji dalis Lietuvos � iš televizijos, straipsnių ir socialinės medijos. Dar teko kartu dalyvauti knygos pristatyme ir kavinės eilėje laukti gėrimų, bet nemanau, kad čia skaitosi, kad ją jau pažįstu 🙂 Tačiau mano įspūdis apie ją yra toks � gerą common sense turinti žurnalistė. Gebanti pastebėti, atvirai bendraujanti ir nebijanti į tą bendravimą įmaišyti šiek tiek sarkazmo. Ir visa tai labai justi tekstuose. Nuostabiai aprašomi tokie iki kaulų smegenų pažįstami gyvenimiški ar net kasdieniški momentai, kai net patys nesusimąstom, kad taip darom. Didžiulis autoriaus pranašumas.
Ir čia prieinu prie dalyko, kurio man trūko labiausiai � pačios Akvilės. Gebėjimas aprašyti, pastebėti, išgryninta forma � yra! Ooo, vos neužmiršau � o kur dar tas nuostabus gebėjimas įpinti netikėtumus į tekstą. Bet viskas sukasi aplink formą, bet ne tą dalį tarp eilučių. Ten jauti tikrąją kūrinio egzistenciją. Ten slypi tie dalykai, kuriuose pamatai dalelę savęs ir savo gyvenimo patirčių. Ten justi autoriaus vidinis pasaulis. Gal aš čia kiek filosofiška, bet ypač trumpuose tekstuose tas „tarp eilučių� labai svarbus. Va to man labai trūko. Toks jausmas, kad Akvilė rašydama daugiau galvojo, nei jautė. Gal aš klystu. Gal dėl to norėjau prieš rašydama apžvalgą sudalyvauti knygos pristatyme ir išgirsti pačios autorės žodį. Bet neišlaukiau.
„Tiesą sakant, bijojau, kad žmonės „Kūnų� nesupras. Žinote, dabar net autorinio kino mėgėjai pageidauja maistą gauti smulkiai sukramtytą. O ten reikia pagalvoti, kad susigaudytum, kodėl rodoma būtent tai, kas rodoma.�
O dabar vėl grįžtu prie dalykų, kurie man patiko. Tai novelės „Laumžirgis� ir „Paplūdimys�. Love it! Ir pastaroji novelė mane vėl gražino prie Ryčio Zemkausko knygos ir Jurgos Šeduikytės interviu: „Nes dabar mes turim tiek kaukių� Turim cigarečių, turim puodelius kavos, ir tai mums tarsi įrankiai, už kurių pasislepiame. Žmogus pasijaustų nejaukiai ir būtų tikrai nuoširdus turbūt tik jei būtų nuogas ir gatvėje susitiktų kitą nuogą žmogų. Galbūt, bet ir tai labai abejoju. O tos nuogumo būsenos reikia. Nes tik tada galima atrasti ką nors naują.�
Tad knyga labai patiks tiems, kurie istorijose savęs ras daugiau, nei radau aš. Kitiems knyga bus įdomi dėl savo švarios formos, kinematografiškumo, lašo siurrealizmo. Bet tikrai netikiu, kad kažkas pasakys, kad ne, ši knyga jiems nepatiko. Todėl bus įdomu stebėti nuomones. O aš labai lauksiu Akvilės romano. Ji užsiminė, kad jis jau sukasi jos galvoje. Nors „ūԲ� yra antroji autorės knyga, bet jaučiu, kad jos rašytojos kelias dar tik prasidėjo.
Gero skaitymo
� Šokdama jaučiuosi laiminga be priežasties.�
Tik Akvilės Kavaliauskaitės knygai „ūԲ� tapus kūnu, nutiko įdomus sutapimas. Tai yra, net keli įdomūs sutapimai. Pirmas � aš labai retai skaitau kelias knygas vienu metu. O kaip tik tuo metu pradėjau taip daryti. Kadangi pasiėmiau storulę ir gan sunkią Simone de Beauvoir „Antrąją lytį�, tai nesu nusiteikusi kitos knygos į rankas paimti tik po metų.
Antrasis � Ryčio Zemkausko persona. Jau ketinau pradėti skaityti jo knygą „Pasivaikščiojimai�, kai pasirodė „ūԲ�. Pagalvojau, kad viena sudaryta iš novelių, kita iš interviu, tad galima vis po gabaliuką tai iš vienos, tai iš kitos. Ir tada pamačiau to paties Ryčio Zemkausko žodžius ant Akvilės knygos nugarėlės. „Kokie ženklai�, pamaniau.
Ir labai laiku tos dvi knygos papuolė į mano rankas. Nes tarp jų radau labai daug bendro. Leisiu sau pasinaudoti sutapimais ir Ryčio knygoje rastomis citatomis.
Ir pradėsiu nuo Antano A. Jonyno žodžių: „O kaip jaučiatės, kai Jus redaguoja? <�> Visų pirma pamatai kito, o dar profesionalo, žvilgsnį į tą tavo tekstą, ir tai labai naudinga. Net, kaip sakiau, jeigu su tuo nesutinki. <�> Redaktorius, kaip ir bet koks protingas skaitytojas, daug ką pasako tau pačiam apie tavo tekstą. Po teisybei, apie savo tekstą nelabai ką žmogus ir žinai. Ir pradėdamas rašyti nežinai, ką parašysi, ir parašęs nežinai, kuo tai virs.�
Ir dar pridursiu Mariaus Ivaškevičiaus nuomonę apie kritiką: „O tikra kritika yra vertinga ir būtina, kad rašytojas egzistuotų, ją priimu visokią � ir gerą, ir blogą. Blogiausia, kai jos nėra.�
Ok, pažėriau protingų citatų. Bet prie ko aš čia vedu? Nesu aš nei profesionali redaktorė, nei nusipelniusi kritikė. Tačiau noriu tikėti, kad kaip skaitytoja įžvalgumą literatūrai turiu. Todėl, kai atsirado pirmieji Akvilės knygos vertinimai (o jie puikūs), dvejojau. Dvejojau apžvelgti, nes mintys, kad gal aš čia per daug kabinėjuosi, man nedavė ramybės. Bet kai perskaičiau aukščiau pateiktas citatas, pagalvojau, kad gal jos pateisins mano norą šiek tiek kritiškiau pažvelgti į Akvilės noveles ir nenubarstyti visko tik cukraus migla ale „Kaip man patiko! Kaip desertas vakarienei!�
Viršelis ir pavadinimas. Niekada nealpstu dėl viršelių ir stengiuosi apie juos net nerašyti. Knyga jau yra, viršelis irgi, tai kokia esmė apie tai kalbėti. Tačiau šį kartą viršelis nunešė viską. Menininkės Jolitos Vaitkutės darbas atrodo toks paprastas, kad kiekvienas dizaineris turėjo pagalvoti „Kodėl aš niekada nesugalvojau padaryti kažko panašaus?� Viskas švaru, skoninga, estetiška, išbaigta, puikiai susižaidžia su intymiu pavadinimu „ūԲ�. Ką reiškia menas � tiesiog žiūri ir jauti didžiulį vidinį pasitenkinimą. Taip pat nepamirškim, kad knygai reikia marketingo. Tad su tokiu viršeliu � 10 balų.
Bet toks viršelis turi ir vieną minusą � aukštai užkeltą kartelę tam, kas yra viduje. O atsivertus knygą viršelio tu jau nebematai. Yra istorijos, emocijos, jausmas, tai, kas žodžiais neperteikiama.
Taigi. Novelės. Ne pats populiariausias žanras. Bet žaviuosi autore, kuri socialiniuose tinkluose kalbėdama apie savo knygą pripažino, kad noveles pasirinko rašyti tikslingai. Net žinodama, kad tai nėra populiarus žanras. Aš pati, gerai pagalvojus, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau noveles. Gal mokykloj? (Prisiminiau, kad norėjau perskaityti Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metus�. Pasižymiu!) Romaną skaityti lengviau, nes jis nuoseklus, istorija įtraukia, ji vystosi. Todėl taip, noveles, apsakymus skaityti reikia norėti. O tuose trumpuose tekstuose, patikėkite, kartais slepiasi žymiai daugiau prasmės, nei 3 dalių romane. Dar viena priežastis aukštiems lūkesčiams.
„Bet sykį, kai vakarieniavome, Keitė mane pabučiavo. Supratau, kad nieko jai nejaučiu, visiškai nieko. Net blankioje šviesoje ji man atrodė sena � visai ne ta, kurią pažinojau. Šitiek metų maniau, kad man trūksta tik jos, o kai pagaliau gavau, suvokiau, kad vis dėlto kažko kito.�
Gerai, viskas, baigiu vynioti ir einu prie esmės. Ar man patiko knyga? Taip, knyga man patiko. Bet! Užvertusi paskutinį puslapį būčiau norėjusi pasakyti, kad man nunešė stogą, palietė sielą, sukėlė vidinio pasaulio sumaištį. Bet to pasakyti negaliu. Man buvo tikrai įdomu. Jau pirmoji novelė mane nukėlė į nekomercinio kino salę žiūrėti trumpametražio filmo. Be galo kinematografiška knyga. Novelės parašytos labai švariai ir kokybiškai. Toks jausmas, kad kiekvienas žodis taip apgalvotas, kad jokio nereikalingo sakinio čia nerasi. Pridėkime aktorius, muziką, foną � ir aš jau sėdžiu pirmoje eilėje. Todėl skaitant, viską įsivaizduoti nereikėjo jokių pastangų.
Kiekviename puslapyje jaučiau autorės talentą pastebėti. Akvilės asmeniškai nepažįstu � žinau ją tiek, kiek ir didžioji dalis Lietuvos � iš televizijos, straipsnių ir socialinės medijos. Dar teko kartu dalyvauti knygos pristatyme ir kavinės eilėje laukti gėrimų, bet nemanau, kad čia skaitosi, kad ją jau pažįstu 🙂 Tačiau mano įspūdis apie ją yra toks � gerą common sense turinti žurnalistė. Gebanti pastebėti, atvirai bendraujanti ir nebijanti į tą bendravimą įmaišyti šiek tiek sarkazmo. Ir visa tai labai justi tekstuose. Nuostabiai aprašomi tokie iki kaulų smegenų pažįstami gyvenimiški ar net kasdieniški momentai, kai net patys nesusimąstom, kad taip darom. Didžiulis autoriaus pranašumas.
Ir čia prieinu prie dalyko, kurio man trūko labiausiai � pačios Akvilės. Gebėjimas aprašyti, pastebėti, išgryninta forma � yra! Ooo, vos neužmiršau � o kur dar tas nuostabus gebėjimas įpinti netikėtumus į tekstą. Bet viskas sukasi aplink formą, bet ne tą dalį tarp eilučių. Ten jauti tikrąją kūrinio egzistenciją. Ten slypi tie dalykai, kuriuose pamatai dalelę savęs ir savo gyvenimo patirčių. Ten justi autoriaus vidinis pasaulis. Gal aš čia kiek filosofiška, bet ypač trumpuose tekstuose tas „tarp eilučių� labai svarbus. Va to man labai trūko. Toks jausmas, kad Akvilė rašydama daugiau galvojo, nei jautė. Gal aš klystu. Gal dėl to norėjau prieš rašydama apžvalgą sudalyvauti knygos pristatyme ir išgirsti pačios autorės žodį. Bet neišlaukiau.
„Tiesą sakant, bijojau, kad žmonės „Kūnų� nesupras. Žinote, dabar net autorinio kino mėgėjai pageidauja maistą gauti smulkiai sukramtytą. O ten reikia pagalvoti, kad susigaudytum, kodėl rodoma būtent tai, kas rodoma.�
O dabar vėl grįžtu prie dalykų, kurie man patiko. Tai novelės „Laumžirgis� ir „Paplūdimys�. Love it! Ir pastaroji novelė mane vėl gražino prie Ryčio Zemkausko knygos ir Jurgos Šeduikytės interviu: „Nes dabar mes turim tiek kaukių� Turim cigarečių, turim puodelius kavos, ir tai mums tarsi įrankiai, už kurių pasislepiame. Žmogus pasijaustų nejaukiai ir būtų tikrai nuoširdus turbūt tik jei būtų nuogas ir gatvėje susitiktų kitą nuogą žmogų. Galbūt, bet ir tai labai abejoju. O tos nuogumo būsenos reikia. Nes tik tada galima atrasti ką nors naują.�
Tad knyga labai patiks tiems, kurie istorijose savęs ras daugiau, nei radau aš. Kitiems knyga bus įdomi dėl savo švarios formos, kinematografiškumo, lašo siurrealizmo. Bet tikrai netikiu, kad kažkas pasakys, kad ne, ši knyga jiems nepatiko. Todėl bus įdomu stebėti nuomones. O aš labai lauksiu Akvilės romano. Ji užsiminė, kad jis jau sukasi jos galvoje. Nors „ūԲ� yra antroji autorės knyga, bet jaučiu, kad jos rašytojos kelias dar tik prasidėjo.
Gero skaitymo
July 28, 2020
4.5
Labai patiko!
Koncentruota, tiksli kalba. +ironija +mintis. Gerai ūԲ suėjo. Smagu girti.
Labai patiko!
Koncentruota, tiksli kalba. +ironija +mintis. Gerai ūԲ suėjo. Smagu girti.
February 14, 2020
Labai greitai persiskaite, smagios, idomios noveles. Galetu buti didesnes apimties knyga. Visiskai nesigailiu, kad sia knyga pirkau, viena is nedaugelio knygu pastaruoju metu vertu pasilikti asmenineje bibliotekoje
February 25, 2025
Pavadinčiau tai meistrišku knygos išpildymu - trumpos istorijos, įtraukiančios ne mažiau, nei kokia ilga.
Puiki knyga.
Puiki knyga.
February 26, 2025
Skaityta su geriausiais jausmais (taip, kaip ir palinkėjo autorė, dėdama autografą) ir dideliu malonumu. Vakarais, po keletą novelių kaip desertas besibaigiančios dienos proga. Trumpi ir tikslūs pasakojimai. Lengva ironija ir didelė meilė kiekvienam veikėjui.
Labiausiai patiko: "Viduje", "Laumžirgis", "Netikri prisilietimai". Ir "CV".
Istorija, kurios nepasigesčiau, - "Šiuolaikiniai gyvūnai".
P. S. Užkliuvo du sakiniai:
1) "Tai judriausia stotis visoje Europoj, išskyrus Paryžių" ("Performansas Romoje"). Vadinasi, antra judriausia? Jeigu atbėgi antras, tai ir esi antras, o ne pirmas, išskyrus nugalėtoją.
2) "...Jurgis Mačiūnas protarpiais neturėjo ko valgyti." ("Šiuolaikiniai gyvūnai"). Man atrodo, kad čia ne apie protarpinį badavimą kalbama, o apie retkarčiais, kartkartėmis pasitaikančius atvejus.
Labiausiai patiko: "Viduje", "Laumžirgis", "Netikri prisilietimai". Ir "CV".
Istorija, kurios nepasigesčiau, - "Šiuolaikiniai gyvūnai".
P. S. Užkliuvo du sakiniai:
1) "Tai judriausia stotis visoje Europoj, išskyrus Paryžių" ("Performansas Romoje"). Vadinasi, antra judriausia? Jeigu atbėgi antras, tai ir esi antras, o ne pirmas, išskyrus nugalėtoją.
2) "...Jurgis Mačiūnas protarpiais neturėjo ko valgyti." ("Šiuolaikiniai gyvūnai"). Man atrodo, kad čia ne apie protarpinį badavimą kalbama, o apie retkarčiais, kartkartėmis pasitaikančius atvejus.
February 26, 2025
Deja, niekaip nesusidraugavau ir nusivyliau. Bet tikiuosi kažkada suprasiu.
July 7, 2020
Skepticizmas ištirpo maždaug ties puse knygos.. Labai patiko.
May 5, 2024
Pasimokyti galima ne tik iš ilgų, sudėtingų pasakojimų ar įvykių. Pasisemti suvokimo galima ne tik iš žymių ar daug patyrusių žmonių.
Knyga nesukėlė kažkokio didelio įspūdžio ar 'wow efekto', tačiau skaitant, vietomis padrikus tekstus, suvoki kaip viskas paparasta, kasdieniška, žemiška ir žmogiška.
Labiausiai atmintyje išliko ir patiko dveji pasakojimai - "CV" ir "Deniso Lukošiaus kūryba". Juose ir radau ryšį su knyga.
Suvoki koks iš ties ironiškas ir kupinas visko yra tas gyvenimas! Prasmės iekojimas gyvenime - nesibaigiantis žmonijos tikslas!
Knyga nesukėlė kažkokio didelio įspūdžio ar 'wow efekto', tačiau skaitant, vietomis padrikus tekstus, suvoki kaip viskas paparasta, kasdieniška, žemiška ir žmogiška.
Labiausiai atmintyje išliko ir patiko dveji pasakojimai - "CV" ir "Deniso Lukošiaus kūryba". Juose ir radau ryšį su knyga.
Suvoki koks iš ties ironiškas ir kupinas visko yra tas gyvenimas! Prasmės iekojimas gyvenime - nesibaigiantis žmonijos tikslas!
January 8, 2021
Knygos autorę jau seniai seku socialiniuose tinkluose dėl jos trumpų, kurioziškų kasdienybės akimirkų ir atidaus žvilgsnio į aplinkinį pasaulį. Vis dėlto kas atrodo žavu facebooke, nebūtinai “traukia� knygai.
◻️
Susidarė įspūdis, kad knyga laikosi ant kelių išbaigtų, tikrai stiprių novelių (labai patiko ūԲ, Laumžirgis). Kitose trūksta jungiančios idėjos, tiesiog mėgaujamasi žodžių skambesiu.
“Tokia puiki diena ir dar sekmadienis. Žmonių - pilnos gatvės. Mašinos pypsėjo, visi žiūrėjo į tai, kas liko iš mūsų lėktuvo. O aš tik tada sumojau, kad rankoje vis dar laikau agurką. Agurką, išteptą tėvo krauju.�
O dar tos novelių pabaigos, kai skeliamas moralas ar pokštas. Kam?
Tiesa, Jolitos Vaitkūtės viršelis tai fantastiškas!
◻️
Bibliotekininkas: šią skaitėt? Ar patiko?
Aš: net nežinau, kad nelabai.
Bibliotekininkas: vis nusiviliu šiuolaikine lietuvių literatūra, geriau jau klasiką skaitykit.
Aš: kaip pasakysit 😄
◻️
Susidarė įspūdis, kad knyga laikosi ant kelių išbaigtų, tikrai stiprių novelių (labai patiko ūԲ, Laumžirgis). Kitose trūksta jungiančios idėjos, tiesiog mėgaujamasi žodžių skambesiu.
“Tokia puiki diena ir dar sekmadienis. Žmonių - pilnos gatvės. Mašinos pypsėjo, visi žiūrėjo į tai, kas liko iš mūsų lėktuvo. O aš tik tada sumojau, kad rankoje vis dar laikau agurką. Agurką, išteptą tėvo krauju.�
O dar tos novelių pabaigos, kai skeliamas moralas ar pokštas. Kam?
Tiesa, Jolitos Vaitkūtės viršelis tai fantastiškas!
◻️
Bibliotekininkas: šią skaitėt? Ar patiko?
Aš: net nežinau, kad nelabai.
Bibliotekininkas: vis nusiviliu šiuolaikine lietuvių literatūra, geriau jau klasiką skaitykit.
Aš: kaip pasakysit 😄
April 6, 2020
patinka man Akvilė. jos tekstai irgi. labai! visą laiką kai skaičiau mintyse skambėjo jos balsas..toks, koki pamenu iš (ne)emigrantai epizodų. vienos novelės patiko iki negaliu, kitoms vietos širdyje radau mažiau. buvo gerai!
December 27, 2020
Avansu 5*, nes labai netikėtai gerai.
February 2, 2020
“Mylimieji atrodo gražesni už kitus, nes ko gi mes patys verti, jei mylime negražius žmones.�
Tikslūs, trumpi ir labai kinematografiški pasakojimai apie mus: žmones, kurie nebemoka užsirišti raištelių, praryja laumžirgius, dovanoja batus, kenčia nuo parestezijos bei kasdien kuria performansus - tam, kad susitiktų ir tam, kad išsiskirtų.
#akvilekavaliauskaite #kunai #novelesapiemus
Tikslūs, trumpi ir labai kinematografiški pasakojimai apie mus: žmones, kurie nebemoka užsirišti raištelių, praryja laumžirgius, dovanoja batus, kenčia nuo parestezijos bei kasdien kuria performansus - tam, kad susitiktų ir tam, kad išsiskirtų.
#akvilekavaliauskaite #kunai #novelesapiemus
April 30, 2021
Trys žvaigždutės pagal ŷ reiškia "patiko".
Tai va tiek ir yra.
Už "Laumžirgį" duočiau ir 5 žvaigždutes.
Dar už porą novelių - tarp 3-4.
Kitos - perskaičiau ir pamiršau.
Novelės trumpos, kartais skaitai ir tiesiog baigiasi. Norėjosi stipresnių "kabliukų" pabaigoje.
"Metų knygos" rinkimuose balsavau už Radzevičiūtės knygą, man jos visai kita "svorio kategorija".
Tai va tiek ir yra.
Už "Laumžirgį" duočiau ir 5 žvaigždutes.
Dar už porą novelių - tarp 3-4.
Kitos - perskaičiau ir pamiršau.
Novelės trumpos, kartais skaitai ir tiesiog baigiasi. Norėjosi stipresnių "kabliukų" pabaigoje.
"Metų knygos" rinkimuose balsavau už Radzevičiūtės knygą, man jos visai kita "svorio kategorija".
January 28, 2020
bet nu kieeek daug fantazijos ir keistai žavių dalykų, tuo pačiu gyvenimiško paprastumo telpa šioj knygoj!
April 18, 2020
Lietuvių autoriai man vis dar yra “kažkas tokio�. Jų knygas visada imu su baime “o kas jeigu nepatiks?� …tarsi juk nesmagu rašyti prastą įvertinimą. Tad su nerimu širdyje, bet tuo pačiu ir didele viltimi nėriau į naujausią Akvilės Kavaliauskaitės knygą “ūԲ�. O čia dar dvigubas “galvos skausmas� � ne tik, kad lietuvių kūrėja, bet ir novelės, kas tenka pripažinti nėra mano Nr 1 žanras. Tad kaip gi man sekėsi susidraugauti su šia knyga?
Iš kart noriu pasidžiaugti, jog man patiko! Patiko istorijos, patiko kas jose suguldyta. Iš pirmo žvilgsnio novelės niekuo neypatingos, BET turi kažką TOKIO. Kažkokia mistika sklindanti tarsi iš nieko, iš paprastumo ir gyvenimiškos rutinos. Nors rodosi, tai visiškai paprastų kasdienybės akimirkų rinkinys, bet jame tarsi plevena neapčiuopiamumo aura. Gal kad kūnai atskiriami nuo sielos ir jausmų? Toks šaltis sklindantis nuo veikėjų. Tarsi galėtum pakeisti juos robotas ir jie atliktų tą pat ką ir herojai. Visi niūrūs, visi pilni tamsos. Rodosi kūnai, be jausmų ir sielos, tai ne tai kas mes esame iš tiesų, tai tik gyvenantys gyvenimus mūsų šešėliai. Tą puikiai atspindi ir citata:
"Niekas taip nesužaloja žmogaus, kaip jo paties kūnas."
Beje labai taiklus ir Ryčio Zemkausko panaudotas apibūdinimas “niekoasmeniškas�. Kad ir kaip begalvojau, nesugalvojau taiklesnio įvardinimo.
Vienintelis minusas, jog kai novelės tokios “šaltos�,nepaliečiančios pačio skaitytojo jausmų ir neatsišaukiančios jo paties sieloje, tai joms dažniausiai lemta užsimiršti. Aišku galima sakyti, jog tai dovanoja šansą knygą skaityti antrą, o gal ir trečią kartą visiškai atvira širdimi, kas nėra blogai, bet norėjosi kažkokio išskirtinio momento įsirėžusio į atmintį. Šiuo atveju specialiai luktelėjau su knygos apžvalga kelias savaites, nes norėjau pažiūrėti kiek iš viso teksto pavyks prisiminti. Prisiminiau vos vieną � “Laumžirgis�.
Apibendrinant. Tikrai patiko ir buvo įdomi patirtis prisiliesti prie tokio formato pasakojimų. Dabar intriguoja ką ši autorė jau yra sukūrusi ir ką dar sukurs 🖤 Su malonumu skaitysiu ir kitus jos kūrinius!
P.S. Viršelis tobulai atitinka knygą, o jau apie jo grožį nė nekalbu.
Iš kart noriu pasidžiaugti, jog man patiko! Patiko istorijos, patiko kas jose suguldyta. Iš pirmo žvilgsnio novelės niekuo neypatingos, BET turi kažką TOKIO. Kažkokia mistika sklindanti tarsi iš nieko, iš paprastumo ir gyvenimiškos rutinos. Nors rodosi, tai visiškai paprastų kasdienybės akimirkų rinkinys, bet jame tarsi plevena neapčiuopiamumo aura. Gal kad kūnai atskiriami nuo sielos ir jausmų? Toks šaltis sklindantis nuo veikėjų. Tarsi galėtum pakeisti juos robotas ir jie atliktų tą pat ką ir herojai. Visi niūrūs, visi pilni tamsos. Rodosi kūnai, be jausmų ir sielos, tai ne tai kas mes esame iš tiesų, tai tik gyvenantys gyvenimus mūsų šešėliai. Tą puikiai atspindi ir citata:
"Niekas taip nesužaloja žmogaus, kaip jo paties kūnas."
Beje labai taiklus ir Ryčio Zemkausko panaudotas apibūdinimas “niekoasmeniškas�. Kad ir kaip begalvojau, nesugalvojau taiklesnio įvardinimo.
Vienintelis minusas, jog kai novelės tokios “šaltos�,nepaliečiančios pačio skaitytojo jausmų ir neatsišaukiančios jo paties sieloje, tai joms dažniausiai lemta užsimiršti. Aišku galima sakyti, jog tai dovanoja šansą knygą skaityti antrą, o gal ir trečią kartą visiškai atvira širdimi, kas nėra blogai, bet norėjosi kažkokio išskirtinio momento įsirėžusio į atmintį. Šiuo atveju specialiai luktelėjau su knygos apžvalga kelias savaites, nes norėjau pažiūrėti kiek iš viso teksto pavyks prisiminti. Prisiminiau vos vieną � “Laumžirgis�.
Apibendrinant. Tikrai patiko ir buvo įdomi patirtis prisiliesti prie tokio formato pasakojimų. Dabar intriguoja ką ši autorė jau yra sukūrusi ir ką dar sukurs 🖤 Su malonumu skaitysiu ir kitus jos kūrinius!
P.S. Viršelis tobulai atitinka knygą, o jau apie jo grožį nė nekalbu.
October 15, 2022
Akvilė Kavaliauskaitės veidas mano socialinių tinklų sraute jau šmėžavo seniai. Pilna energijos gyvenimui žurnalistė, kuri vis palepina tekstais savo sekėjus. Taikliai taikančiais į jautriausias problemas. Ir net nekeista, kad kuri buvo pasirinkta noveles.
Dvylika istorijų nedidelės apimties knygelėje. Dvylika gyvenimiškų situacijų. Kiek pamokančių, kiek priverčiančių susimastyti. Trumpi nosytės kyštelėjimai į žmonių asmeninius gyvenimus, sielos narstymas po padidinamuoju stiklu... Man tikrai patiko. Tik kai kur ga buvo per daug vietos interpretacijai, norėjosi aiškumo.
Istorijos atrodo paimtos iš kasdienio gyvenimo. O kitos - ypatingos. Labai patiko apie lėktuvo gamybą. Apie tėvų ryšį su vaiku. O buvo ir parašytų su humoru, šaržuojančių šiuolaikines aktualijas. Skaitėsi lengvai - tiesiog vieno vakaro knyga.
Dvylika istorijų nedidelės apimties knygelėje. Dvylika gyvenimiškų situacijų. Kiek pamokančių, kiek priverčiančių susimastyti. Trumpi nosytės kyštelėjimai į žmonių asmeninius gyvenimus, sielos narstymas po padidinamuoju stiklu... Man tikrai patiko. Tik kai kur ga buvo per daug vietos interpretacijai, norėjosi aiškumo.
Istorijos atrodo paimtos iš kasdienio gyvenimo. O kitos - ypatingos. Labai patiko apie lėktuvo gamybą. Apie tėvų ryšį su vaiku. O buvo ir parašytų su humoru, šaržuojančių šiuolaikines aktualijas. Skaitėsi lengvai - tiesiog vieno vakaro knyga.
June 5, 2020
Po įtempto ir painaus detektyvo norėjosi ko nors lengvesnio, kasdieniškesnio, ramesnio, todėl kaip kitą skaitinį pasirinkau „Kūnus�. Pasirinkimas mano nebuvo klaidingas ir gavau būtent tai, ko ir norėjau. Galbūt ne visos Akvilės Kavaliauskaitės novelės „Kūnuose� pasirodė kasdieniškos ir situacijos nebuvo eilinės, tačiau tai buvo tik pliusas. Ši knyga savo paprastumu, bet reikšmingumu paliko man didelį įspūdį ir sužadino pasislėpusius jausmus. Skaitinio veikėjai brenda gyvenimo pelke, ieško prasmės, tikrųjų gyvenimo vertybių, meilės, pripažinimo. Lengvai tarp minčių plaukiantis knygos turinys leidžia nesunkiai suprasti kiekvieną įvykį ir tikrai įsijausti net į neartimas situacijas.
„ūԲ� - dvylikos novelių rinktinė, kuriose aprašomos žmonių mintys, kompleksai, jų kūnų supratimas, kartais nerealios situacijos, skambančios absurdiškai, tačiau vienaip ar kitaip apjungiančios žmonių gyvenimą. Kiekvienoje novelėje pateikiamas vis kitas KŪNO supratimas vis kitoje situacijoje. Skaitinio veikėjai brenda gyvenimo pelke, ieško prasmės, tikrųjų gyvenimo vertybių, meilės, pripažinimo bei jo kainos. Lengvai mintimis plaukiantis turinys leidžia nesunkiai suvirškinti situacijas bei tikrai įsijausti į net ir mums nenatūralius įvykius. Novelės per daug galvos neapsunkino, pamąstymo reikalavo, bet ne per daug, nebuvo labai įtemptos, tačiau ir nenuobodžios. Nedaugžodžiaujant, „Kūnas� man šiuo metu buvo tikras aukso viduriukas.
Pažintis su šia autore buvo pirmoji ir visiškai nenuvylė. Man patiko kūrinio tikroviškumas, nuoširdukas ir paprastumas. Skaičiau ir išgyvenau kiekvieną situaciją kartu su veikėjais, įsijaučiau į visas noveles ir greitai perskaičiau knygą. Tikriausiai labiausiai įsiminusios novelės būtų „ūԲ�, „CV� ir „Performansas Romoje�. Šios atkreipė daugiausiai dėmesio ir pasirodė sielai patraukliausios bei įdomiausios. Apibendrinant galiu teigti, jog iš „Kūnų� gavau tai, ko ir tikėjausi. Gyvenimiškumo pojūtis bei sukurtas artumo jausmas knygoje prasiskverbė vidun ir paliko nemažą susidomėjimo dėmę. Jei ieškai kažko paprasto, bet neįprasto - Akvilės Kavaliaskaitės „ūԲ� būtent tau. O šiaip rekomenduoju visiems.
„ūԲ� - dvylikos novelių rinktinė, kuriose aprašomos žmonių mintys, kompleksai, jų kūnų supratimas, kartais nerealios situacijos, skambančios absurdiškai, tačiau vienaip ar kitaip apjungiančios žmonių gyvenimą. Kiekvienoje novelėje pateikiamas vis kitas KŪNO supratimas vis kitoje situacijoje. Skaitinio veikėjai brenda gyvenimo pelke, ieško prasmės, tikrųjų gyvenimo vertybių, meilės, pripažinimo bei jo kainos. Lengvai mintimis plaukiantis turinys leidžia nesunkiai suvirškinti situacijas bei tikrai įsijausti į net ir mums nenatūralius įvykius. Novelės per daug galvos neapsunkino, pamąstymo reikalavo, bet ne per daug, nebuvo labai įtemptos, tačiau ir nenuobodžios. Nedaugžodžiaujant, „Kūnas� man šiuo metu buvo tikras aukso viduriukas.
Pažintis su šia autore buvo pirmoji ir visiškai nenuvylė. Man patiko kūrinio tikroviškumas, nuoširdukas ir paprastumas. Skaičiau ir išgyvenau kiekvieną situaciją kartu su veikėjais, įsijaučiau į visas noveles ir greitai perskaičiau knygą. Tikriausiai labiausiai įsiminusios novelės būtų „ūԲ�, „CV� ir „Performansas Romoje�. Šios atkreipė daugiausiai dėmesio ir pasirodė sielai patraukliausios bei įdomiausios. Apibendrinant galiu teigti, jog iš „Kūnų� gavau tai, ko ir tikėjausi. Gyvenimiškumo pojūtis bei sukurtas artumo jausmas knygoje prasiskverbė vidun ir paliko nemažą susidomėjimo dėmę. Jei ieškai kažko paprasto, bet neįprasto - Akvilės Kavaliaskaitės „ūԲ� būtent tau. O šiaip rekomenduoju visiems.
January 29, 2023
Dvylikos novelių rinkinys apie mūsų kūnus. Labai tinka savaitgalio skaitiniams. Atsipalaidavimui ir pamąstymui.
April 14, 2020
Akvilę Kavaliauskaitę pamenu dar iš tų laikų, kai dirbant knygyne Vilniuje, pasirodė jos pirmasis romanas "Du gyvenimai per vieną vasarą". Vos jam atsiradus, suskubau perskaityti ir aš, kad susidaryti bent minimalią nuomonę apie jos kūrybą. Tuomet šis romanas buvo vienas populiariausių ir jį pirko daugelis iš mūsų. Ne išimtis buvau ir aš, prisidedanti prie knygos pardavimų, pirkėjams pasakodama apie to romano siužetą, jame veikiančius personažus su juokingomis situacijomis. Turėjau netgi vieną slaptą, juokingą tos knygos kozirį, kurį papasakojus, pirkėjas nedvejodamas paimdavo knygą į rankas ir eidavo kasos link. Ir tai atrodo buvo visai neseniai, tik prieš penkerius metus. Pačią Akvilę pamenu kaip linksmą, pašėlusį žmogų, su didele kupeta garbanų, dažnai užsukančią į knygyną pasižiūrėti, kaip sekasi jos knygai. Todėl, pasirodžius novelių rinktinei po penkerių metų pertraukos, nebeliko jokių abejonių dėl jų skaitymo. Ir tik perskaičiusi vos pirmąją, aplankė keistas jausmas, lyg tai būtų labai pažįstama ir artima. Lyg apnuoginta tiesa apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą per padidinamąjį stiklą. Nors tai dvylikos novelių rinktinė, bet tikiu, kad perskaitę jas visas, tikrai atrasite sau artimas, pažįstamas ar netgi labai stipriai jus palietusias. Tarp šių trapių kūrinių, atradau sau tinkančią ir aš. Tai novelė "Viduje", kuri savo kontekstu, išplėtota mintimi tiek daug pasako, jog skaitai ir tapatini ją su savimi. Keistas apima jausmas. Lyg būtų parašyta apie tave. Todėl labai norisi autorę pagirti už gražų ir literatūriškai brandų tekstą, kuriuo taip ir norisi mėgautis lyg ragaujant seną gerai išlaikytą vyną. Manau, kad tai būtų puikus derinys su šia knyga. Žinot, tikrai nenorėčiau atpasakoti novelių turinio, bet kviečiu leistis į kelionę, kuri pažers jums įdomių pasakojimų ne tik apie kitus žmones, bet ir apie jus pačius, tik kitu rakursu. Ši kelionė prilygsta tarsi ilgam žiūrėjimui į veidrodį ir matant savo gyvenimą iš visų įmanomų jo pusių. Na, o kam labai smalsu, ką rasite šioje mažoje, bet širdžiai mieloje knygelėje, trumpa anotacija jums nuo manęs. "ūԲ" - tai originalūs, melancholiški bei ironiški pasakojimai apie jausmus ir žmones. Kai kurie jų parašyti įkvėpti realių, gyvenime sutiktų žmonių. Kas be galo įdomu, kad novelių personažai visi labai skirtingi. Čia sutiksime milijonierių, kuris bando gauti darbą bare, tačiau neturintį jokios patirties, kurią galėtų įrašyti į savo CV. Skaitytojai ras utopinę svajonę susikonstruoti lėktuvą. Palydėsime logistikos vadybininką, keliaujantį į darbo biržą ir šypsosimės matydami, kaip jis tampa kūrybinio rašymo mokytoju. Šias ir daugelį kitų nepaminėtų novelių, galite rasti šioje rinktinėje. Skaitant jas negali pamiršti ir autorės siunčiamos žinutės mums, skaitytojams, kad kūnas visada yra kūnas ir jį pašalinus svarbu, kad visada liktų žmogaus jausmai. Todėl ir šios novelės nėra tik paviršutiniški tekstai, nes juose jaučiamas gyvenimo paprastumas ir lengvumas, nežabota autorės fantazija ir palikta lyg savotiška vieta skaitytojo interpretacijoms. Originalus toks autorės pasirinkimas, leidžiantis viską interpretuoti savaip, ne tik kūrinių pabaigas, bet ir visų novelių siužetą. Tokie brandinti tekstai leidžia į pasaulį ir jo žmones pažvelgti visai kitu kampu. Todėl tie, kurie pasiilgote kitokių teksto variacijų, ši novelių rinktinė kaip tik jums. Nesinori išskirti skaitytojų, kuriems ši knyga ypatingai tiktų, bet kviečiu skaityti tuos, kurie tiesiog nori trumpų, bet prasmingų istorijų. Kurie be veidrodžio pagalbos nori pažvelgti ne tik į savo išorę, bet ir vidų. Ir kaip teigia pati autorė, šios novelės tiks ir tiems skaitytojams, kurie tiesiog pavargo nuo storų knygų. Man šie, savotiškos išminties persmelkti tekstai, pasirodė kaip terapinio pobūdžio, todėl juos skaičiau taupydama, tik keletą per dieną, kad viską įsisąmoninti, palyginti arba atrasti kažką labai ypatingo, tinkančio sau. Tai kitokia knyga, kurią pastaruoju metu skaičiau, bet duodanti peno mintims ir apmąstymams. Todėl negaliu nepasidalinti labai taiklia autorės citata iš šios knygos: "Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjus, kitokį-pasveikus nuo vėžio. Pagrindiniai jausmai-tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim"
May 14, 2020
Skaitymas buvo tikras malonumas. Jaučiausi lyg žiūrėdama prancūziškus trumpametražius filmus. Įsivaizdavau spalvas, foninę muziką.
Labai patiko.
Labai patiko.
November 1, 2020
Turbūt nebūčiau palietusi “Kūnų�, jei ne metų knygos rinkimai ir šio novelių rinkinio patekimas į suaugusiųjų prozos penketuką. Ir būčiau padariusi klaidą.
Skaitydama taupiai, bet sklandžiai, skoningai parašytas noveles galvojau, kad jų siužetai, tragikomiški akcentai ir pasakotojos humoras, ironija labai primena režisieriaus Damiáno Szifrono filmą “Relatos Salvajes� (“Šiuolaikiniai žvėrys�, liet.). Nežinau, atsitiktinumas tai ar tikslingas užmojis, bet knygoje netgi esama novelės, kuri vadinasi “Šiuolaikiniai gyvūnai�.
Kiekviena novelė pateisina savo buvimą “Kūnuose�, nei vienas tekstas neiškrenta iš sodrios dermės, patiko pirmos ir paskutinės novelės sprendimas.
Vienintelis, kiek erzinęs dalykas - perdėtas tikslingai atsikartojančių to paties teksto gabalų naudojimas. Žinau, kad tie pasikartojimai neva turi tarnauti kaip meninės raiškos priemonė, žinau, kad taip reikia norint sukalti struktūriškai įtaigų ir labai menišką tekstą ir viskas čia gerai, bet turbūt jau pavargau nuo šio populiaraus sprendimo dažno taikymo jaunos lietuviškos trumposios prozos kūriniuose. Sakau “trumposios�, nes romane ar apysakoje žodis žodin pasikartojančios pastraipos, sakiniai, tikėtina, mažiau pjautų akį.
Skaitydama taupiai, bet sklandžiai, skoningai parašytas noveles galvojau, kad jų siužetai, tragikomiški akcentai ir pasakotojos humoras, ironija labai primena režisieriaus Damiáno Szifrono filmą “Relatos Salvajes� (“Šiuolaikiniai žvėrys�, liet.). Nežinau, atsitiktinumas tai ar tikslingas užmojis, bet knygoje netgi esama novelės, kuri vadinasi “Šiuolaikiniai gyvūnai�.
Kiekviena novelė pateisina savo buvimą “Kūnuose�, nei vienas tekstas neiškrenta iš sodrios dermės, patiko pirmos ir paskutinės novelės sprendimas.
Vienintelis, kiek erzinęs dalykas - perdėtas tikslingai atsikartojančių to paties teksto gabalų naudojimas. Žinau, kad tie pasikartojimai neva turi tarnauti kaip meninės raiškos priemonė, žinau, kad taip reikia norint sukalti struktūriškai įtaigų ir labai menišką tekstą ir viskas čia gerai, bet turbūt jau pavargau nuo šio populiaraus sprendimo dažno taikymo jaunos lietuviškos trumposios prozos kūriniuose. Sakau “trumposios�, nes romane ar apysakoje žodis žodin pasikartojančios pastraipos, sakiniai, tikėtina, mažiau pjautų akį.
March 20, 2020
Aš visada paskaitydavau Akvilės postus FB, tačiau ši knyga - tai visai kitas lygis. Tiesa, kelios novelės nesurezonavo, buvo per sunkios. Dabar suprantu, kas autorės knygos stiprybė - procesas. Ne taip svarbu, kaip istorija baigėsi, o svarbiausia, kaip ji vyko. Ir dar tie tyčiniai deja vu...
September 6, 2020
Naturalu, kad vienos istorijos įtraukė labiau, kitos mažiau. Vienos buvo artimos ir pažįstamos, kitos tolimos ir tirpstančios atmintyje.
Summa summarum, per trumpos tos novelės, per trumpos :) Lygtais autorė rašo romaną, lauksiu jo.
Summa summarum, per trumpos tos novelės, per trumpos :) Lygtais autorė rašo romaną, lauksiu jo.
May 31, 2020
Visų pirma pradėčiau nuo to, kad aš knygos nevadinčiau novelių rinkiniu. Kai noriu paskaityti novelę, turiu gana konkrečius lūkesčius, nes šis žanras įdomus savo konstrukcija. Tai ne romanas, ne apsakymas, eilėraštis ar drama. Novelė turi savo taisykles ir būtent dėl jų žmones jas mėgsta. Aš vadinčiau autores tekstus apsakymais, trumpom istorijoj ar pan. Kad jos būtų novelėm jose trūksta įtaigesnio netikėtumo momento. Jo vis laukiau ir kiekvieną kartą nusivildavau kol įpusėjus knygą nebeturėjau tų lūkesčių ir ėmiau skaityti tekstus tiesiog kaip įdomias istorijas.
Man labai patinka lakoniškas autorės rašymo stilius. Čia jau skonio reikalas, tačiau tie, kurie nemėgsta poetiškų melancholiškų tekstų, Akvilės tekstais nenusivils. Labai daug vietų, kurias taip ir norisi cituoti, taiklių pastėbėjimų, kurie dar ir talentingai perteikti. Kadangi autorė visų pirma yra žurnalistė ir sukaupusi didelę patirtį, prisiklausiusi visokiausių istorijų, skaitant man vis kildavo klausimas: kiek rašant svarbi patirtis ir kiek gera vaizduotė.
Deja, skaikant vis nepaleisdavo mintis, kad tai jau kažku skaičiau. Ne todėl, kad iš tikrųjų skaičiau, bet supratau, kad visas tas srautas, kurį mes kasdien rašom ir skaitom soc tinkluose vis tik nusėda kažkur smegenyse. Ateina jausmas, kad viskas kartojasi. Kadangi autorė aktyvi soc tinkluose, kuriuose dažnai rašo trumpas istorijas ir savo pastėbėjimus, daug pasakoja ir dalinasi įspūdžiais, supratau, kad kūriniai, kurie lyg turėtų turėti išliekamąją vertę, yra šiek apvogiami būtent tuo minčių dalinimusi soc tinkluose.
Dauguma istorijų tikrai įtraukia ir kabina. Tiesa, man gal norėjosi, kad jos būtų truputį ilgesnės, kad vėlgi neprimintų įrašų Facebooke, tačiau bendrai knygą vertinu gerai!
Man labai patinka lakoniškas autorės rašymo stilius. Čia jau skonio reikalas, tačiau tie, kurie nemėgsta poetiškų melancholiškų tekstų, Akvilės tekstais nenusivils. Labai daug vietų, kurias taip ir norisi cituoti, taiklių pastėbėjimų, kurie dar ir talentingai perteikti. Kadangi autorė visų pirma yra žurnalistė ir sukaupusi didelę patirtį, prisiklausiusi visokiausių istorijų, skaitant man vis kildavo klausimas: kiek rašant svarbi patirtis ir kiek gera vaizduotė.
Deja, skaikant vis nepaleisdavo mintis, kad tai jau kažku skaičiau. Ne todėl, kad iš tikrųjų skaičiau, bet supratau, kad visas tas srautas, kurį mes kasdien rašom ir skaitom soc tinkluose vis tik nusėda kažkur smegenyse. Ateina jausmas, kad viskas kartojasi. Kadangi autorė aktyvi soc tinkluose, kuriuose dažnai rašo trumpas istorijas ir savo pastėbėjimus, daug pasakoja ir dalinasi įspūdžiais, supratau, kad kūriniai, kurie lyg turėtų turėti išliekamąją vertę, yra šiek apvogiami būtent tuo minčių dalinimusi soc tinkluose.
Dauguma istorijų tikrai įtraukia ir kabina. Tiesa, man gal norėjosi, kad jos būtų truputį ilgesnės, kad vėlgi neprimintų įrašų Facebooke, tačiau bendrai knygą vertinu gerai!
March 25, 2020
Įtraukė mane be jokių ceremonijų � staigiai, nuo pirmo teksto, po kurio supratau, kad knyga reikalauja savotiško skaitymo etiketo. Leisti žvilgsniui kaip grąžtui varyt kiaurai per visus sluoksnius, puslapius, istorijas ir prasmes nepavyks. Turi manevruoti, landžioti, apeiti iš skirtingų pusių, įsiklausyti, pajausti. Žodžiu, prireiks padaryti tai, ką ir šiaip darome su geru meno kūriniu, patraukusiu dėmesį, pvz., kokioje nors iki tol nuobodokoje galerijoje. Nes knyga iki galo neįsileidžia ir tai � gal paradoksalu? � traukia dar labiau. Turbūt todėl čia kas antras rašo, kad prie jos dar sugrįš.
Beje, nors sudėti iš atskirų detalių, „ūԲ� galiausiai susijungia į stebėtinai vientisą organizmą; paskutinė novelė gražiai suklijavo kitas. Gal labiausiai netikėta buvo „Deniso Lukošiaus kūryba�, tokia personažiška, kiek labiau nei kitos. :)
Talentingai, kruopščiai sudėti žodžiai; poetiški atsikartojimai, kuriantys dailų braižą; jausmų atspalviai, pagauti taip tiksliai, praktiškai be žodžių � dėl to nesužeidžiant jų, nesuliejant. Gražu. Ačiū.
Beje, nors sudėti iš atskirų detalių, „ūԲ� galiausiai susijungia į stebėtinai vientisą organizmą; paskutinė novelė gražiai suklijavo kitas. Gal labiausiai netikėta buvo „Deniso Lukošiaus kūryba�, tokia personažiška, kiek labiau nei kitos. :)
Talentingai, kruopščiai sudėti žodžiai; poetiški atsikartojimai, kuriantys dailų braižą; jausmų atspalviai, pagauti taip tiksliai, praktiškai be žodžių � dėl to nesužeidžiant jų, nesuliejant. Gražu. Ačiū.
January 22, 2021
Perskaičius A. Kavaliauskaitės knygą, atmintyje išlieka paskutinė novelė apie miegą, kurioje kalbama apie tai, kad kol užmiegi atsigulęs praeina vidutiniškai apie 12 minučių, kurių neprisimeni...
Tai sužinojusi šios novelės herojė nuo vaikystės taip ir neužmigo savarankiškai, be kitų pagalbos, prisilietimų. Na, tikiuosi man taip nenutiks, miegu, kaip ir miegojusi. Apskritai sapnų ir miego temos mane visada domino, net esu rašiusi - ir vėl pradėjau - sapnų dienoraštį. Įdomiausia, kai pavyksta paeksperimentuoti su sapnais, pavyzdžiui sapne suvokti, kad sapnuoji - pamatant savo rankas, vieną kartą tai pavyko visiškai nesąmoningai, jausmas buvo neįtikėtinas.
Apie pačią knygelę galiu pasakyti, kad lengvai skaitoma, herojų istorijos įtraukia, nors ne visos patiko, bet kiekvienas ras kažką sau. Daug kas palikta suvokti pačiam skaitytojui, gal dėl to, kaip paminėjo pati autorė vienoje iš novelių - kai kurios lyg nepabaigtos, nes nežinojo, kaip pabaigti... Galbūt..., o gal tai tik specialiai palikta užuomina mums paspėlioti.
"Anais laikais juos užkasdavo. Dabar degina ir išpilsto į vazas. Iš kitos pusės pagalvojus, gal ir gerai? Būdavo, stimpi ant lauko su vainiku - krematoriume bent šilta."
Tai sužinojusi šios novelės herojė nuo vaikystės taip ir neužmigo savarankiškai, be kitų pagalbos, prisilietimų. Na, tikiuosi man taip nenutiks, miegu, kaip ir miegojusi. Apskritai sapnų ir miego temos mane visada domino, net esu rašiusi - ir vėl pradėjau - sapnų dienoraštį. Įdomiausia, kai pavyksta paeksperimentuoti su sapnais, pavyzdžiui sapne suvokti, kad sapnuoji - pamatant savo rankas, vieną kartą tai pavyko visiškai nesąmoningai, jausmas buvo neįtikėtinas.
Apie pačią knygelę galiu pasakyti, kad lengvai skaitoma, herojų istorijos įtraukia, nors ne visos patiko, bet kiekvienas ras kažką sau. Daug kas palikta suvokti pačiam skaitytojui, gal dėl to, kaip paminėjo pati autorė vienoje iš novelių - kai kurios lyg nepabaigtos, nes nežinojo, kaip pabaigti... Galbūt..., o gal tai tik specialiai palikta užuomina mums paspėlioti.
"Anais laikais juos užkasdavo. Dabar degina ir išpilsto į vazas. Iš kitos pusės pagalvojus, gal ir gerai? Būdavo, stimpi ant lauko su vainiku - krematoriume bent šilta."
Displaying 1 - 30 of 108 reviews
Can't find what you're looking for?
Get help and learn more about the design.