"Būna mokykliniai sienlaikraš�iai, būna mokykloj dailės ir darbelių pamokos, tai ši knyga yra mokyklinio lygio romaniūkštis, kuriame "kieta" pavartoti kokį riebesnį žodį, "krūta" rašinėlį paversti tekstuku-šlykštuku, kuo detaliau apibūdinant purviną aplinką � žodžiu jautriems žmogu�iams šitas school‘rankraštis � visiška prapultis, o nejautriems nykoka nuobodybė be turinio ir padoraus siužeto.
Tad patariu negaišti laiko � nebent degat noru grįžti į mokyklinių rašinėlių lygį :)"

"Iš tų retų atvejų, kai knyga įveikia mane... t. y. neįveikiau, pasidaviau po maždaug 100 psl. Skaitydama "Negrįžtan�ius" galutinai įsitikinau, kad mano ir I. Dumbrytės literatūrinio kraujo grupės visiškai skirtingos. Man per sodru (taip sodru, kad už gerklės griebia), per daug tiesmuka. Pasakojimas labai labai labai tirštas, karnavališkai groteskiškas. Na, maždaug, jei jau mėnesinės, tai krenta mėsgaliai ir plūsta kraujas viedrais, jei muša, tai sudaužo kai mėsą, jei gydytis, tai, aišku, šlapimu ir tėvo nudobto naminio šuns mėsa ir sultiniu, jei seksas - tai tris paras ir taip ir nesuprasi, ar kažkam bent buvo malonu. Pats tikriausias lietuviškasis "Gargantiua ir Pantagriuelis". Rekomenduoju, kam patiko "Šaltienos bistro" arba "Gargantiua". O sužavėjo I. Dumbrytės užmojis, gebėjimas matyti pla�iai, vaizduotės intensyvumas. Tai kažkaip ir gaila, kad negaliu pasimėgauti."

"Arbatos, aišku, nepalikom, nes patys tokios neįperkam. (p. 15)

Knyga atrodo parašyta vienu įkvėpimu. Vientisa, nuo pradžios iki pabaigos tokia pat šlykšti. Ne be reikalo šaltienos bistro.

Man koją pakišo neaiškus, tarytum iš to polėkio iki galo nepermąstytas pasakotojas. Visą knygą jis be perstojo menkina save, ir daro tai su tokiais pavyzdžiais, kad imi galvoti - o iš kur tuomet ta refleksija? Iš kur tas savikritiškumas? Jei nieko nesugebi, tik prisigerti ir apsimyžti, jei esi visomis prasmėmis beviltiškas ir bukas, vargu, ar gali taip detaliai išanalizuoti savo bejėgystę.

Juo labiau, vargu, ar gali ją perteikti žaismingais palyginimais, kurių �ia yra netgi per daug. Atrodytų, gal tuomet tai tik pernelyg arši savikritika? Bet knyga ne kartą patikina - pasakotojas išties nėra protingas. Kiek tik įmanoma apsigauti ir susimauti, tiek jis apsigauna ir susimauna.

Pradžioje rašau sakinį, kurį pasibraukiau patį pirmą ir kuris man atrodo labai simptomiškas problemai, kurią apibūdinu. Nepaliekam arbatos, nes neturim pinigų, ok, viskas puiku. Bet. Visų pirma, jei esi tas, kuris "aišku" nepaliks arbatos, tai tu to grei�iausiai nereflektuoji ir nerašai į knygą. Nes jei kažkas tau akivaizdu, neskiri tam kritinės minties. Ir atvirkš�iai, jei skiri, tuomet tai nebėra savaime suprantama. Antra, net jei įvertinti arbatos nepalikimą kaip blogą elgesį, nejaugi tu apmąstai veiksmą tiek, kad sugalvotum pokštą, kur žodis "arbata" įgauna dviprasmybę?

Jei sakinys skambėtų "Arbatos, deja, nepalikom, nes patys tokios neįperkam", viskas būtų kur kas logiškiau - veikėjas neturi pinigų, negali palikti arbatos, dėl to gailisi, bet lieka tik pajuokauti. Tuo tarpu "aišku" nenurodo į jokią savigailą, priešingai, tai natūralu ir normalu. Bet jei taip, tampa nebelogiška skirti šiam momentui dėmesį. Analogiškų momentų knygoje daugybė, jau 15 puslapyje tokią dviprasmišką laikyseną jau�iau labai stipriai.

Veikėjas lieka man visiškai neaiškioje pozicijoje. Jo humoro negalė�iau apibūdinti kaip saviironijos. Dažniau tai - tiesiog per gudrūs, per daug jo lūpoms atidirbti pokštai. Aš netikiu, kad jo galvoje taip sukasi krumpliara�iai. O jeigu sukasi, imu nebetikėti daugybe pasakojimo įvykių."