What do you think?
Rate this book
80 pages, Hardcover
First published October 1, 1970
VYPSNYS
Buvo kartą vos pastebimas vypsnys.
Ieškojo pastovių namų. Matavosi veidus
Akimirką jiems užsimiršus: tarkime, veidą
Moters stumiančios kūdikį iš tarpkojo
Tik tai netruko ilgai ir veidą
Vyro taip apžavėto
Automobilio avarijos mirksnį
Skriejančių gelžgalių kad visai pamiršo
Savo veidą bet ir tai netruko ilgai, ir veidą
Kulkosvaidininko ilga bet ne per ilga jo papliūpa
Ir veidą aukštalipio likus mirksniui
Iki smūgio į grindinį, veidus
Dviejų meilužių akimirką
Kai jie taip giliai vienas kitame kad visiškai vienas
Kitą pamiršo buvo smagu
Bet ir tai netruko ilgai.
Tuomet vypsnys pasimatavo veidą
Į raudą nugrimzdusio
Veidą žmogžudžio ir kančios akimirkas
Vyro daužančio viską
Ką tik gali pasiekti ir sudaužyti
Kol dar nepaliko kūno.
Jis išbandė veidą
Elektros kėdėj bandė užimti etatą
Mirties amžinybėje, bet ir tas pernelyg suglebo.
Vypsnys
Laikinai sutrikęs, suslūgo
Atgal į kaukolę.
(p. 29-30)
VARNO TEOLOGIJA
Varnas suprato, kad Dievas jį myli -
Kitaip juk kristų negyvas.
Taigi šitai įrodyta.
Varnas atsilošė, gėrėjosi savo plakančia širdimi.
Ir suvokė, kad Dievas ištarė Varną -
Pats buvimas - tai Jo apreiškimas.
Bet kas
Mylėjo akmenis ir ištarė akmenis?
Juk ir jie turbūt egzistavo.
Ir kas ištarė keistą tylą
Kai numalšo jo klegesys ir krankimas?
Ir kas myli šratus
Byrančius iš pakabintų džiūvančių varnų?
Kas ištarė švino tylą?
Ir suprato Varnas, kad yra du Dievai -
Vienas jų daug didesnis už kitą
Myli savo priešus
Ir ginklai visi jam priklauso.
(p. 38)
VARNO TUŠTYBĖ
Įdėmiai žvelgdamas į blogio veidrodį Varnas regėjo
Civilizacijų ūkanas bokštus sodus
Mūšius jis nuvalė stiklą bet atsirado
Dangoraižių ūkanos miestų voratinkliai
Pakvėpavo į stiklą patrynė atsirado
Pelkynų paparčiai apkėtė ūkanas
Nuvirveno voras nuvalė stiklą įsižiūrėjo
Tikėjosi šmėstels pažįstamas vypsnis veide
Bet veltui jis kvėpavo per sunkiai
Per karštai o erdvė buvo per šalta
Ir pasirodė tada ūkanų balerinos
Liepsnojančios prarajos kabantys sodai klaiku
(p. 47)
KVATOJANTIS
Automobiliai susiduria, ištrykšta bagažu ir kūdikiais
Kvatodami
Garlaivis apvirsta, skęsta, saliutuoja kaip kaskadininkas
Kvatodamas
Lėktuvas neria žemyn ir - bum
Kvatodamas
Žmonių rankos ir kojos skraido šen ir ten
Kvatodamos
Nusikamavusi kaukė ant lovos vėl savo kančias atranda
Kvatodama, kvatodama
Meteoritas žiebia -
Na ir nepasisekė - tiesiai į vaiko vežimėlį
Akys ir ausys surištos
Suvystytos plaukuose
Suvyniotos į kilimą, į tapetus, sumazgytos lempos laidu
Tik dantys darbuojasi
Ir širdis šokčioja žiojinčioje oloje
Bejėgiškai pakibusi ant juoko virvelių
Kol nikeliuotos ašaros veržiasi pro duris žvangėdamos
O dejonės kurtina baime
O kaulai
Sprunka nuo kūno laukiančios kankynės
Pastrapalioja kiek ir krenta visų akivaizdoje
Bet juokas vis zuja aplink šimtakojo batais
Vis rieda vikšrais aplink
Kol virsta ant čiužinio kojas iškėlęs
Bet jis juk žmogaus
Pagaliau jam visko gana!
Lėtai atsisėda, išsekęs,
Lėtai ima segiotis,
Vis delsdamas,
Kaip tas, kurio atvyko policija.
(p. 51-52)
Kadais pyplys vardu Edipas
Mamos pilve užstrigo
Užšovė Tėtis jam vartus
Jis buvo blogas bičas
Mama Mama
Tenai ir lik sušuko jis
Nes toks Paukštukas plūdos
Viešai, kad kai tik gimsi tu
Mane laikysi šūdu
Mama Mama
(p. 79)
“To hatch a crow, a black rainbow
Bent in emptiness
over emptiness
But flying� - Crow
But who is stronger than death?
Me, evidently.
Pass, Crow.
. . .
The cat's body writhed
Gagging
A tunnel
Of incoming death-struggles, sorrow on sorrow.
And the dog was a bulging filterbag
Of all the deaths it had gulped for the flesh and the bones.
It could not digest their screeching finales.
Its shapeless cry was a blort of all those voices.
Even man he was a walking
Abattoir
Of innocents �
His brain incinerating their outcry.
Crow thought 'Alas
Alas ought I
To stop eating
And try to become the light?'
But his eyes saw a grub. And his head, trapsprung,
stabbed.
And he listened
And he heard
Weeping
GrubsgrubsHe stabbedhe stabbed
Weeping
Weeping
Weeping he walked and stabbed
Thus came the eye's
roundness
the ear's
deafness.