ŷ������

4,4*

Fridos Kahlo biografija ne mažiau spalvinga nei jos pačios asmenybė, kūryba ir visa Meksika. Biografija itin detali, gal kiek nuobodesni tik politiniai to meto įvykių aprašymai ir pačios Fridos bei jos vyro Diego Riveros dalyvavimas juose. Ko labai labai trūko - tai menininkės darbų nuotraukų knygoje. Kai skaitai paveikslo analizę, norisi regėti paveikslą čia ir dabar nebėgant kaskart jo gūglinti.

Jaunystėje Fridą ištikusi kraupi nelaimė skausmingai paženklino visą moters gyvenimą: "gimiau būti vazonu ir niekada neišeisiu iš valgomojo". Rašydama savo sužadėtiniui laišką praėjus metams po nelaimės ji nenutuokė, kad taip jausis kone visą savo gyvenimą. Būtent iš begalinės aistros gyvenimui menininkės palikimas visam likusiam pasauliui yra toks didelis: "Mano tapyboje yra skausmo žinia... Tapyba užpildyta mano gyvenimu. Netekau trijų vaikų... Paveikslai užpildė šią tuštumą. Tikiu, kad darbas yra geriausias dalykas."

Įspūdingas ir paskutinis Fridos "autoportretas", atsiųstas gyviesiems prieš virstant į dulkę: "Žmonės verkė. Cristiną ištiko isterijos priepuolis: pamačiusi, kad sesers palaikai slenka į krosnį, ji pradėjo klykti. Ją teko išvesti lauk. Pačiu laiku: atsidūrusi žaizdre, Frida nuo didelio karščio atsisėdo, ir liepsnojantys plaukai kaip aureolė apsupo jai veidą. Pasak Siquieiroso, užsiliepsnojus plaukams atrodė, kad jos veidas šypsosi didžiulėje saulėgrąžoje."