ŷ������

Ši knyga jau ilgai klaidžiojo mano akiraty, bet vis nesiryždavau jos skaityti. Atsimenu, kad būdama paauglė žiūrėjau filmą, dabar jau tiksliai negalėjau papasakoti jo siužeto, bet iki šiol puikiai atsimenu jausmą, kurį jaučiau jį žiūrėdama - beviltiškumą ir gailestį, susimaišiusį su pykčiu. Ir kad beveik visą filmą prabliovau kruvinomis ašaromis. Knyga paliko būtent tokius pačius pojūčius. Vietomis aš jais žavėjausi dėl ryžto išgyveni, laikymosi išvien, ir net kraupiausiomis akimirkomis sugebančiais pajuokauti. Šlykštėjausi dėl visų baisybių, kurias jie, būdami vaikai, turėjo išgyventi. Ar jie kalti dėl to, ką padarė? Vienareikšmiškai taip, ir nesvarbu, kad tai buvo tik pokštas. Bet ar jie nusipelnė visa tai patirti? Ne ne ir dar kartą ne. Miegalius perskaičiau jau prieš 5 dienas, bet vis nesugebėjau parašyti aprašymo- tiek minčių ir jausmų buvo, kad pirmiausia turėjau viską sau ramiai sugrumuliuoti, kad galėčiau jau ramiai apie tai galvoti. Gal literatūrine prasme ši knyga ir nėra tobula, bet emociškai jinai mane sukrėtė iki kaulų smegenų. Be abejonių viena iš geriausių mano skaitytų knygų šiais metais.