ŷ������

650 puslapių ir baigta dar viena mano METŲ knyga.
Ši saga yra atsakymas tiems, kurie manęs vis klustelėdavo “o ką skaityti po “Mažo gyvenimo��. Tai štai - imkit ir skaitykit. Ir raminkitės, nes “Mūsų smagiausiose dienose�� nekraupins nei prievarta, nei pedofilija, nei savinaika. Meluoju, savinaikos bus.
Tačiau duodu ranką nukirst, tokios savinaikos mes kiekvienas esam pajutę, patyrę, gal net gi iki šiol negebam jos išgyvendinti iš savo kasdienybės.
Šios knygos stingdantis grožis turbūt tame ir skleidžiasi - veriančiame bendražmogiškume, identiškose tapatybėse, tuo kas akimirką po oda suvirpančiame suvokime, kad kažkur jau tai matei ir girdėjai.
Aš pati nepasakyčiau, kad šitokius kiekius šeimos traumų per gyvenimą neščiausi, bet skaitant nuolat atrodė, kad Lombardo knygą parašė žiūrėdama pro rakto skylutę į milijardo žmonių miegamuosius, virtuves, gimdyklas, laidojimo rūmus, sodus, vaikų kambarius ir į visų tų žmonių sielas ir protus taip pat.
Iš pirmo žvilgsnio tobula pora ir jų ketvertas besąlygiškai mylimų dukrų. Jų dienos, metai ir tamsiausi širdžių užkaboriai. Bet ir šviesiausi taip pat.
Pirmagimė Vendė, gedinti kūdikio, o paskui vyro, gerianti ir mieganti su atsitiktiniais vyrais, niekaip neišsikapanojanti iš pirmagimės sindromo ir įsivaizduojanti, kad mama jos nemyli. Nepriekaištingoji Violeta, pasirodo, slapta pagimdžiusi netyčiuką ir palikusi jį įvaikinimui, kai tuo tarpu šiandien jau su svajonių vyru augina du sūnus. Su gal visai nemylimu ir sunkiai depresija sergančiu vyru gyvenanti Liza, akivaizdžiai turinti koopriklausomybę. Ir pagrandukė Greisė, jau metus meluojanti visiems, kad studijuoja perspektyviąją teisę ir visiškai pasiekusi savivertės dugną.
Kaip taip gali susišikti, kaip pačios sako, tobulų tėvų dukros? Ir ką apie savo tobulumą mano patys tėvai?
Nuostabus kūrinys. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, laiku ir vietoje primenantis, kad net didžiausius susišikimus pasaulyje gali išspręsti vienintelis dalykas.
Bekompromisė MEILĖ.
Labai linkiu šio skaitinio jums dar šiemet 💙