ŷ������

4/5

Aš jau rašiau, kad su detektyvais kadenciją baigiau, bet kai tiek plepi, jau esi įpratęs prisipažint, kai klysti. Tai vat tą darau ir šį kartą, kai labai atsargiai paėmiau skaitytojų labai pamėgtą ir deficitu tapusį reikalą. Visada smalsu patikrinti iš kur kyla didelė meilė bet, jei atvirai, maniau, bus kaip koks Carteris. Nebuvo visais aspektais, kurie man pastarajame nepatiko. Beckettas rašo gražiai, literatūriškai, knyga išversta kokybiškai, siužetas, nors ir gana klasikinis, įtraukia, o pagrindinis veikėjas iš tiesų daugiau dirba kartu su policija, nei kad vykdo asmenines vendettas, kas mane dažniausiai erzina naujuose detektyvuose. Šis Hanteris (aha, žinau) nedurnas, per daug negeria ir šiaip netrunka ilgai, kol imi dėl jo likimo rūpintis. Aplink vyksta gana klasikiniam detektyvui būdingi reikalai, o kuriama aplinka man šiek tiek priminė Hanibalo serialo kinematografiją. Yra šlykštumų, yra nemalonių detalių, bet jos neperspaudžiamos, akcentai sudėti ten, kur reikia. Man nekliuvo.

Nors žudiką atspėjau maždaug knygai įpusėjus, buvo posūkių, kurie vis tiek nustebino. O ir galiausiai skaityti buvo tiesiog įdomu. Puslapiai vertėsi greitai ir nors mano skoniui galėjo kokie -50 psl ir nubyrėti, esantys 370 neprailgo. Ar skaitysiu kitas dalis? Įtariu, kad tikrai pamėginsiu �� man patiko ir autoriaus temos išmanymas, ir Hanterio darbo smulkmeniškumas, ir tikrai detektyvams nebūdinga graži kalba, teksto nestatant vien ant dialogų ir įsigilinant į pagrindinio veikėjo psichologiją. Sakyčiau, kad iš šiemet skaitytų detektyvų �� geriausias, drąsiai stojantis šalia kokio Ahnhemo.