ŷ������

Gana nuspėjama knyga su labai lėkšta ir pigia kritika tikrų ar tariamų vertybių praradimui, hedonizmui, vartotojiškumui, narcisizmui ir individualizmui. Kaip pasakytų Erlickas, aš šitą knygą jau skaičiau kitoje knygoje...

Keistoka narcisizmo interpretacija, kai užsisklendimas nuo išorinio pasaulio ir susitelkimas į savo vidų, išorinio pasaulio problemas pranokstantis rūpestis savo psichine sveikata palaikomas narcizo triumfu.

Kita vertus, įdomiai aprašomas abejingumas, ypač švietimo srityje: kuo labiau atsižvelgiama į mokinių nuomonę ir bandoma juos sudominti įsiteikinėjant, tuo mažiau mokykla reiškia mokiniams, ji tampa tuščia vieta, o nuo ten besivystantis abejingumas nebeleidžia prie nieko prisirišti, visur skubama, visur reikia greitai kalbėti, keliauti, daryti dalykus �� jaukus ir ramus tylėjimas, neskubėjimas, sėslumas ir mąslumas tampa nerviniais trikdžiais, keliančiais nejaukumą ir nuobodulį. Šiuo požiūriu Lipovetsky'is teisus.

Tik kaltas čia ne individualizmas, o jo karikatūra, prakišta kaip masinio vartojimo „savęs atradimas��, iš tikro veikiantis kaip visus suvienodinanti jėga, kaip tik veikianti priešinga kryptimi nei deklaruojama: tai depersonalizuoja ir deindividualizuoja �� būtent čia gimsta primityvusis narcizas, savo siauroje patirtyje ir vienpusiškame mąstyme įžvelgiantis savo kaip unikalaus asmens triumfą, apskliaustą jam iš išorės nematomų ir nereflektuojamų ribotumų, kuriuos reflektuojantieji rizikuoja tapti neprimityviais narcizais, matančiais daugiau, bet nesuprantančiais, kad tas „daugiau�� �� tik dar vienas ribotumas, kurį matantieji todėl kaip tik jaučiasi labiau riboti, ir būtent todėl išgyvena neviltingą tuštumą �� nes netveria matydami, kaip kiti nemato akivaizdžių dalykų, ir tuo jaučiasi kaip neįgalūs tarp neregių, ir jei tai teikė džiaugsmo kažkada, tai galiausiai sutraiško neviltimi. Tame yra tikroji tuštumos era, o ne paviršutiniškoje socialinėje kritikoje.