ŷ������

Donato Carrisi turbūt visiems laikams įkrito į mano širdį. Žaviuosi jo sugebėjimu sumąstyti tokius skirtingus siužetus, išraityti paslaptis ir intriguoti. “Tamsos medžiotojas�� - tai antroji Markuso trilogijos dalis. Pirmoji, “Sielų teismas�� gavo gerą įvertinimą su pažadu, kad bus geriau. Ir šie lūkesčiai buvo išpildyti visiškai.


Romoje vienas po kito vykdomi žiaurūs nusikaltimai. Serijinio žudiko taikinyje atsiduria poros, kurios nužudomos itin brutualiai. Markusas, paslaptingasis penitenciarijus, neria stačia galva ieškoti žudiko, leidžiasi į tamsiausius miesto užkabiorius. Dar kartelį jo ir Sandros Vegos keliai susikerta - jie kartu po truputėlį stumiasi pro blogio ištakas.


Iki smulkmenų apgalvotas siužetas. Rašytojas po smulkmenėlę vis atskleidžia gerai apgalvoto siužeto, todėl skaityti visiškai ne nuobodu. Ir kaip visad, finale viskas tiesiog sprogo, apsisuko visai kitu kampu. Na, tiesiog puikus trileris. 


Labai patiko idėja rašyti apie slaptą Katalikų bažnyčios draugiją penitenciarijus. Tai kunigai, kurie apmokyti ieškoti blogio, tiksliau sekti anomalijas ir narplioti sudėtingiausius nuskaltimus. O kur dar nuodėmių archyvas bei teismai, kur tas nuodėmes svarsto kunigų taryba. Viskas slapta ir apipinta paslaptimis. 


Jeigu “Sielų teismas�� pasirodė kiek painoka dėl didelio veikėjų skaičiaus, priešistorės pasakojimo, tai “Tamsos medžiotojas�� buvo tikras desertas man, paslapčių ir slėpinių mylėtojai. Labai rekomenduoju.