ŷ������

Tara Selter tik išvyko į aukcioną įsigyti senų knygų, kurias su vyru Tomu vėliau perparduos. Dar išrinko jam dovanų Antonino Pijaus sesterciją draugų antikvariate. Bet pernakvojus viešbutyje Tarai laikas ėmė ir užlūžo, sustojo ties lapkričio 18 diena. Pas Tomą grįžti jai pavyksta ir tą laiko išsinėrimą paaiškinti lyg ir išeina, bet vienintelė Tara supranta, kad diena kartojasi, o kiti iš ryto prabunda viską pamiršę. Tai dabar jai belieka žymėtis brūkšnelius �� skaičiuoti pasikartojančias dienas ir galvoti, kaip iš tos laiko kilpos ištrūkti.

Knyga gana meditatyvi �� Tara turi sočiai laiko įsigilinti į besikartojančias dienos smulkmenas, pavyzdžiui, išgirsti, kaip sieną perbraukia laiptais besileidžiančio mylimo žmogaus ranka. Bet kai ta aplinkos stebėsena ir pasvarstymai, rodos, jau pabos, autorė sugeba laiku susivaldyti, įterpti pokyčių ir išlaikyti intrigą. Knygoje kalbama ne tik apie užstrigusį laiką, bet ir apie tai, ką vis atidėliojam daryti: pavyzdžiui, pagyventi kitokiuose namuose arba nusipirkti teleskopą.

Tekstas išverstas ir suredaguotas sklandžiai ir natūraliai, manau, kad gerai girdėjau pasakotojos balsą. Knygos puslapiai švelnūs, patiko viršelio kremiškumas. Formatas nedidelis, perskaitoma greitai, bet čia tik pirmoji septologijos dalis. Tai dabar jau ir aš galiu laukti užstrigęs, kol FB vėl pamatysiu vertėjos nuotrauką fotely, kur ji sėdės prieblandoj ir rankose laikys knygą. Bet ten gali būti ir ta pati dalis.