ŷ������

3,5

Norėjau visų pirma persiskaityti sau, prieš skaitant su vaikais, bet kol skaičiau jie vis pamatydavo ir klausinėdavo "apie ką čia?", bei prašydavo detaliau papasakot. Supratau, kad ji juos labai traukė, tai ir pasakojau ir skaičiau kai kurias ištraukas. Ji buvo puiki proga šnekėtis apie Lietuvos istoriją ir trėmimus, pasveriant, kiek informacijos 5 ir 3,5 metų vaikai pajėgūs aprėpt ir suprast.

Buvo įdomu stebėti, kaip mažose galvelėse mūsų istorija prie jų prisiliečia. Papasakojau, kad vienas mūsų pažįstamas kaimynas vaikystėj buvo ištremtas ir grįžo į Lietuvą, tai čia jau buvo didžiausias istorijos priartėjimas persipynęs su jų dienomis.

Skaičiau tikrai ne viską garsiai, filtravau. O vietoje, kurioje mamos išlydi grįžtančius į Lietuvą vaikus, maniškis penkiametis susigraudinęs kalbėjo, kad juk vaikai galėjo likti su mama, arba kodėl mama nevažiuoja kartu. Ir man taip spaudė širdį, kad tose mažose širdelėse telpa tiek visko - atjautos, meilės, gebėjimo pajausti ir suprasti.

Iš tiesų manau, kad knyga skirta kiek vyresniems nei maniškiai vaikai. Ir perskaičiau kiek dvejopomis mintimis. Iš vienos pusės kartais rodės pernelyg atsainiai žiūrima, juokavimai bandant įžiebti vilties retsykiais atrodė perdėti, o iš kitos pusės svarsčiau kiek žiaurumo ir mirčių kokio amžiaus vaikai pajėgūs suprast ir susitalpint savy. Matyt kiekvienai amžiaus kategorijai ir atsižvelgiant į vaiko emocinį lygį skirtingų filtrų čia prireiks. Iš tiesų skaitant kyla noras apsaugot, bet nenuslėpt, pasakot tiesą, bet neįbaugint. Laviravimas knygų puslapiuose ir pokalbiai čia tikrai neišvengiami.

Džiaugiuosi, kad mums netikėtai labai organiškai su vaikais išsivystė pokalbiai ir diskusijos apie Sibirą ir tremtinius. Tikiu, kad dalelė istorijos nusėdo juose. 💛