What do you think?
Rate this book
Сибірські хайку
Червень 1941 року. Тихе село в Центральній Литві збурене появою радянської армії. Родині малого Альґюкаса дають лише десять хвилин на збори, перш ніж їх посадять у переповнений вантажний потяг, що прямує до засніжених рівнин Сибіру. Полишивши рідні родючі землі й плин сільського життя, вони змушені пристосовуватися до нових жорстоких умов, голоду та холоду. Альґюкас вчиться уникати щоденних труднощів завдяки силі своєї уяви, олівцям, паперу та книжці японських віршів � хайку.
Взявши за основу історію дитинства свого батька, письменниця Юрґа Віле разом із художницею Ліною Ітаґакі береться за зображення одного з найтемніших періодів європейської історії. Побачений очима дитини, він перетворюється на гімн силі людської витривалості і надії.
Взявши за основу історію дитинства свого батька, письменниця Юрґа Віле разом із художницею Ліною Ітаґакі береться за зображення одного з найтемніших періодів європейської історії. Побачений очима дитини, він перетворюється на гімн силі людської витривалості і надії.
240 pages, Hardcover
First published January 1, 2017
40 people are currently reading
991 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 265 reviews
February 25, 2022
"Apples don't grow in Siberia."
Lovingly made Self-Made-Hero book by Jurga Vile and illustrated by Lina Itagaki about a period of Soviet history. In 1941, masses of Lithuanians were forcibly relocated to Siberia. Ostensibly, they were opposed to Soviet intervention in their country, so were subjected to indefinite exile to a a freezing placed with little food and inadequate accommodations. Many starved or were killed. At some point an orphan train made it back to Lithuania, but before that the survivors faced very hard times.
The book humanizes the little known and easily forgotten episode of WWII history by focusing on one eight-year-old boy, Algis, whose family was given ten minutes to gather belongings for the forced trip in closed train box cars. Grim? Unjust? Surely. But the focus of the book is on what those there did to survive: A persistent sense of humor and spirit and creativity, embodied principally here by Algis's father's sister Petronella, who loved Japanese culture, and had been given a book of Japanese haiku and tried to instill the spirit of poetry in the world there.
The Apple Choir developed as a way to preserve the arts and Lithuanian culture and bridge the gap to local children and their families. Less a narrative than a series of fragments, poetic images of hope, we will recall images of frozen potatoes on which the families survived for days. "Stone soup" made from very little. One occasion when they had ice cream! Letters and journal entries that are traces of memory. A barracks nearby of Japanese prisoners of war who were delighted to read Basho haiku sent from the Lithuanians via Aunt Petronella.
Origami, the making of paper cranes. Whooping cough. Lice. Executions. Amputations. A woman mute from grief, her husband and child dead. Algis's grandmother Ursula, whose husband was executed and who herself was tortured and exiled twice to Siberia, to finally return to scream in her nightmares, night after night, only to wake and praise those Siberians who were kind enough to help her survive there.
And a persistent dark and quirky humor I associate with the human spirit of survival. And maybe something distinctly Lithuanian? Such a project! Let a thousand such scrapbooks of memory flourish! Off hand I know two (Chicag0-based) Lithuanian books, one by Daiva Markelis, White Field, Black Sheep: A Lithuanian-American Life, about growing up in Chicago, and of course The Jungle, the 1906 novel about the meat-packing industry focused on Lithuanian Chicagoans by Upton Sinclair. But add this to your Get to Know Lithuania Project!
Lovingly made Self-Made-Hero book by Jurga Vile and illustrated by Lina Itagaki about a period of Soviet history. In 1941, masses of Lithuanians were forcibly relocated to Siberia. Ostensibly, they were opposed to Soviet intervention in their country, so were subjected to indefinite exile to a a freezing placed with little food and inadequate accommodations. Many starved or were killed. At some point an orphan train made it back to Lithuania, but before that the survivors faced very hard times.
The book humanizes the little known and easily forgotten episode of WWII history by focusing on one eight-year-old boy, Algis, whose family was given ten minutes to gather belongings for the forced trip in closed train box cars. Grim? Unjust? Surely. But the focus of the book is on what those there did to survive: A persistent sense of humor and spirit and creativity, embodied principally here by Algis's father's sister Petronella, who loved Japanese culture, and had been given a book of Japanese haiku and tried to instill the spirit of poetry in the world there.
The Apple Choir developed as a way to preserve the arts and Lithuanian culture and bridge the gap to local children and their families. Less a narrative than a series of fragments, poetic images of hope, we will recall images of frozen potatoes on which the families survived for days. "Stone soup" made from very little. One occasion when they had ice cream! Letters and journal entries that are traces of memory. A barracks nearby of Japanese prisoners of war who were delighted to read Basho haiku sent from the Lithuanians via Aunt Petronella.
Origami, the making of paper cranes. Whooping cough. Lice. Executions. Amputations. A woman mute from grief, her husband and child dead. Algis's grandmother Ursula, whose husband was executed and who herself was tortured and exiled twice to Siberia, to finally return to scream in her nightmares, night after night, only to wake and praise those Siberians who were kind enough to help her survive there.
And a persistent dark and quirky humor I associate with the human spirit of survival. And maybe something distinctly Lithuanian? Such a project! Let a thousand such scrapbooks of memory flourish! Off hand I know two (Chicag0-based) Lithuanian books, one by Daiva Markelis, White Field, Black Sheep: A Lithuanian-American Life, about growing up in Chicago, and of course The Jungle, the 1906 novel about the meat-packing industry focused on Lithuanian Chicagoans by Upton Sinclair. But add this to your Get to Know Lithuania Project!
October 24, 2021
Patiko labai šis niūrokas komiksas. Taip, buvo ten visokių vilties žiburėlių ir vaikiškų fantazijų, bet tuo niūriau atrodė rusti tikrovė, su kuria teko taikstytis vaikams ir suaugusiems. Kūrinys užkabino ir emociškai, kadangi giminės istorijoje turėjome panašių atvejų, tik su laimingesne pabaiga - visi grįžo gyvi, kas atrodo neįtikėtina ir neįmanoma.
Vienintelis rimtas minusas man - kartais akis badė toks kažkoks dirbtinis patosas, kurio tikrai nesitiki sutikti įdėto į vaiko lupas: - Numegsi man megztinį? - Pala, dabar mezgu kelią į Gimtinę...
Nu kamon.
P.S. Bet gal čia tiesiog aš Poezijos nesuprantu.
P.P.S. Nes nevirškinu jos kaišomos kur reikia ir nereikia.
Vienintelis rimtas minusas man - kartais akis badė toks kažkoks dirbtinis patosas, kurio tikrai nesitiki sutikti įdėto į vaiko lupas: - Numegsi man megztinį? - Pala, dabar mezgu kelią į Gimtinę...
Nu kamon.
P.S. Bet gal čia tiesiog aš Poezijos nesuprantu.
P.P.S. Nes nevirškinu jos kaišomos kur reikia ir nereikia.
October 18, 2020
Ļoti spēcīgi iesita pa jūtām. It kā jau esmu dzirdējusi tiešām daudz Sibīrijas stāstus, bet katrs ir kā no jauna. Šoreiz bērna acīm, kyrš norikumus pieņem tādus, kā tie nāk (dzīve ir dzīve). Izcils formāts, kā aizsniegt jauniešus - jau paspēju ieteikt pāris vecākiem, lai dod lasīt saviem agrīnajiem pusaudžiem.
February 12, 2022
Книга про те, як чиясь одержимість ламає життя людям. Як заскочує зненацька і не дає опиратись. Як швидко можна втратити свій світ і ніколи більше не повернути...
Для мене ця книга стала в один ряд з "Ми живемо на краю вулкана" Надійки Гербіш і "Крим Керіма" Наталя Смирнової
Час від часу перечитувати, щоб не забувати
Для мене ця книга стала в один ряд з "Ми живемо на краю вулкана" Надійки Гербіш і "Крим Керіма" Наталя Смирнової
Час від часу перечитувати, щоб не забувати
December 26, 2017
Kaip knyga vaikams - galbūt geresnis mokyklinis skaitinys apie tremtį nei Grinkevičiūtė ar "Amžinojo įšalo žemėje", nes šie savo nenugludintu, neliteratūrišku pasakojimu killina ir apskritai atgraso nuo tokių pasakojimų - ypač kai turi už juos atsiskaitinėti, dar baisiau - atpasakoti ir "vertinti", kai koks dar vertinimas - net suprasti jų normaliai negali (mano atveju tai buvo 5 klasėje).
Bet kaip trauminis-atminties pasakojimas - nuvylė. Gal labai daug tikėjausi - po "Maus", "Persepolis", "Zuleichos", galiausiai ir LT po Gudonytės (nors ši nebaisiai sužavėjo) - bet nu o kodėl nereikia tikėtis, kad ir LT bus sukurtas "Maus"? Kodėl LT viskas turi būti prasčiau? Miglės Anušauskaitės Greimo komiksas, pvz, yra šimtą kartų gilesnis ir geresnis už visus iliustruotus pasakojimus apie meną ir mokslą, kad ir iš kokios šalies jie būtų. Gal kaip tik blogai, kad mes iš LT komiksų, LT kino nelabai ko ir tikimės, tipo "kaip lietuviškas tai tikrai neblogas".
Lietuviškas ar ne, "Sibiro haiku" yra labai vienaplanis. Ypač rašytinė istorija, bet piešiniai - nors labai gražūs - irgi gan tiesmuki: jei rašo, kad nušovė berniuko raugą žąsiną, tai šalia nupieštas žąsinas kraujo klane. O žodinės istorijos bėda ta, kad ji visa jau 100 kartų girdėta ir nepasiūlo jokio naujesnio santykio nei su tremtimi, nei su istorija (LT ar traumų apskritai). Pavyzdžiui, "Zuleichoje" buvo labai nauja lagerio darbuotojo, komendanto perspektyva - o čia visi rusai yra mužikai, bjaurybės, išskyrus vieną bobutę. Pagrindiniai personažai nė kiek vidujai nesikeičia (tik kenčia ir miršta). Knygos gale berniukas grįžta iš tremties namo - tačiau tas berniukas yra rašytojos tėtis, kaip mums nuolat primenama. Kaip jis pasikeitė po grįžimo? Kaip gyveno toliau? Kaip jo gyvenimą pakeitė tai, kad dar vaikystėje patyrė labai žiaurių dalykų? Kaip pačią rašytoją pakeitė tai, kad turi tėtį, kurio asmeninė istorija - labai sunki? Ar sunku buvo ją išgirsti ir suprasti?
Lengviausia, kaip žinome, - užjausti (kentėjusius), smerkti (kankinusius), tapatintis (dažniausiai su kentėjusiais), iš naujo ir iš naujo pasakoti kančios istorijas. Bet aš, kaip šeimoje neturėjusi tokių istorijų (nei džiaugiuosi tuo, nei nesidžiaugiu, tiesiog taip yra) ir negalėdama - o ir nebaisiai norėdama - tapatintis su svetimomis, noriu per tokius pasakojimus suprasti ir save, ir kitą žmogų, atrasti santykį su gyvenimu "po". Šiuo atveju to ir pasigedau.
Bet kaip trauminis-atminties pasakojimas - nuvylė. Gal labai daug tikėjausi - po "Maus", "Persepolis", "Zuleichos", galiausiai ir LT po Gudonytės (nors ši nebaisiai sužavėjo) - bet nu o kodėl nereikia tikėtis, kad ir LT bus sukurtas "Maus"? Kodėl LT viskas turi būti prasčiau? Miglės Anušauskaitės Greimo komiksas, pvz, yra šimtą kartų gilesnis ir geresnis už visus iliustruotus pasakojimus apie meną ir mokslą, kad ir iš kokios šalies jie būtų. Gal kaip tik blogai, kad mes iš LT komiksų, LT kino nelabai ko ir tikimės, tipo "kaip lietuviškas tai tikrai neblogas".
Lietuviškas ar ne, "Sibiro haiku" yra labai vienaplanis. Ypač rašytinė istorija, bet piešiniai - nors labai gražūs - irgi gan tiesmuki: jei rašo, kad nušovė berniuko raugą žąsiną, tai šalia nupieštas žąsinas kraujo klane. O žodinės istorijos bėda ta, kad ji visa jau 100 kartų girdėta ir nepasiūlo jokio naujesnio santykio nei su tremtimi, nei su istorija (LT ar traumų apskritai). Pavyzdžiui, "Zuleichoje" buvo labai nauja lagerio darbuotojo, komendanto perspektyva - o čia visi rusai yra mužikai, bjaurybės, išskyrus vieną bobutę. Pagrindiniai personažai nė kiek vidujai nesikeičia (tik kenčia ir miršta). Knygos gale berniukas grįžta iš tremties namo - tačiau tas berniukas yra rašytojos tėtis, kaip mums nuolat primenama. Kaip jis pasikeitė po grįžimo? Kaip gyveno toliau? Kaip jo gyvenimą pakeitė tai, kad dar vaikystėje patyrė labai žiaurių dalykų? Kaip pačią rašytoją pakeitė tai, kad turi tėtį, kurio asmeninė istorija - labai sunki? Ar sunku buvo ją išgirsti ir suprasti?
Lengviausia, kaip žinome, - užjausti (kentėjusius), smerkti (kankinusius), tapatintis (dažniausiai su kentėjusiais), iš naujo ir iš naujo pasakoti kančios istorijas. Bet aš, kaip šeimoje neturėjusi tokių istorijų (nei džiaugiuosi tuo, nei nesidžiaugiu, tiesiog taip yra) ir negalėdama - o ir nebaisiai norėdama - tapatintis su svetimomis, noriu per tokius pasakojimus suprasti ir save, ir kitą žmogų, atrasti santykį su gyvenimu "po". Šiuo atveju to ir pasigedau.
January 13, 2021
Mana Bērnu, jauniešu un vecāku žūrijas apņemšanās noslēdzas ar lietuviešu autores Jurgas Viles un ilustrāciju autores Linas Itagaki "Sibīrijas haiku". Šķiet, ka tas ir mans pirmais lasītais grafiskais stāsts. Visnotaļ patīkama iepazīšanās ar žanru un arī šīs grāmatas izvēle BJVŽ sarakstam šķiet veiksmīga.
Jurga Vile izklāsta savas ģimenes traģisko stāstu par Sibīriju veidā, kas neatstāj nospiedoši smagu nospiedumu. 1941.gada jūnijs nesa sāpes ne tikai daudzām Latvijas ģimenēm, bet arī kaimiņos Lietuvā. Caur komiksu valoda un attēli ir vienlīdz svarīgi, lai parādītu un izstāstītu nebūt ne vienkāršo likteņstāstu.
Plašāk blogā:
Jurga Vile izklāsta savas ģimenes traģisko stāstu par Sibīriju veidā, kas neatstāj nospiedoši smagu nospiedumu. 1941.gada jūnijs nesa sāpes ne tikai daudzām Latvijas ģimenēm, bet arī kaimiņos Lietuvā. Caur komiksu valoda un attēli ir vienlīdz svarīgi, lai parādītu un izstāstītu nebūt ne vienkāršo likteņstāstu.
Plašāk blogā:
February 24, 2021
Šis nav drūmā papīrā ietīts cukurgailis, ko varbūt varētu gaidīt no bērnu grāmatas. Šī ir dzīve, tāda, kāda tā ir bijusi.
Ļoti veiksmīgs formāts, kas ar trāpīgiem vārdiem atdzīvina vēsturi, sajūtas, atmiņas. Forši, ka autorēm izdevies iejūgt šo bilžu un teikumu tandēmu, kur viens otru lieliski papildina un nenogurdina bilžu mīļus un negarlaiko lasītpratējus.
Stāsts gan bija skumjāks kā te dažas atsauksmes solīja.
Ļoti veiksmīgs formāts, kas ar trāpīgiem vārdiem atdzīvina vēsturi, sajūtas, atmiņas. Forši, ka autorēm izdevies iejūgt šo bilžu un teikumu tandēmu, kur viens otru lieliski papildina un nenogurdina bilžu mīļus un negarlaiko lasītpratējus.
Stāsts gan bija skumjāks kā te dažas atsauksmes solīja.
July 20, 2022
Lithuanian Exile
Review of the SelfMadeHero hardcover edition (March 2020) translated by from the Lithuanian language original (2017)
[This is probably a biased 5, due to my own Baltic Estonian family heritage. Possibly a 4 for others]
The and associated massacres in the Baltic and Eastern European countries became a harbinger of what to expect from the Russian occupiers when they swept back in at the end of World War II. Stalin's forces had initially occupied the Baltic and Eastern Poland as part of the (1939) where the two totalitarian regimes had carved up the countries of Eastern Europe. Hitler's attack in late 1941 caused a temporary retreat for the Russians.
The Russians were not seen as 'liberators' but rather as simply an alternative 'Red terror' replacing the 'Nazi terror.' This caused a surge of refugees to escape to the West to find new homes in countries as far away as Australia, Canada and the USA. Such was the background to my own family's history which led them from a refugee camp in the British Zone to England and finally to Canada.
The background of this diaspora has been depicted in both fiction and nonfiction through novels & memoirs and movie features and documentaries by many authors and filmmakers from those countries, but never before in a graphic novel such as Jurga Vilė's Siberian Haiku. Vilė tells the story of her father Algis and how his family had been swept up in the June Deportation and sent off to Siberia. They were separated from her grandfather who subsequently died in a Russian work camp. Algis and his grandmother, mother and sister are resettled in proximity to a Japanese camp (there is not a lot of detail about the Japanese aspect here, but possibly these are later prisoners of war after Russia joined the Allies to fight the Germany-Italy-Japan Axis).
Vilė crafts her family's story through children's eyes which provides a lighter sheen to a tale which could otherwise be quite horrific and depressing. Even in the reduced circumstances of exile, the children survive through their games and fantasies while being protected and supported by their elders. A camp children's choir is formed and one auntie's familiarity with Japanese poetry becomes an inspiration to send messages to fellow prisoners and in imaginary communications to the outside world.
Lina Itagaki's entertaining and creative illustrations effectively assist in telling this story of endurance and survival. Jura Avizienis' translation into English was just as well done.
Sample 2-page excerpt from Siberian Haiku showing Lithuanian children casting Japanese poetry to the Japanese prisoners held over the wall. Image sourced from .
Related Link
The history of issues such as the Baltic deportations (which already had a punishment precedent in Russian Tsarist times) goes a long way to explaining the enmity felt by countries of the region against Russian imperialism & terror and for their support of Ukraine in the current 2022 invasion. A current news article about Estonia explains further at .
Review of the SelfMadeHero hardcover edition (March 2020) translated by from the Lithuanian language original (2017)
[This is probably a biased 5, due to my own Baltic Estonian family heritage. Possibly a 4 for others]
The and associated massacres in the Baltic and Eastern European countries became a harbinger of what to expect from the Russian occupiers when they swept back in at the end of World War II. Stalin's forces had initially occupied the Baltic and Eastern Poland as part of the (1939) where the two totalitarian regimes had carved up the countries of Eastern Europe. Hitler's attack in late 1941 caused a temporary retreat for the Russians.
The Russians were not seen as 'liberators' but rather as simply an alternative 'Red terror' replacing the 'Nazi terror.' This caused a surge of refugees to escape to the West to find new homes in countries as far away as Australia, Canada and the USA. Such was the background to my own family's history which led them from a refugee camp in the British Zone to England and finally to Canada.
The background of this diaspora has been depicted in both fiction and nonfiction through novels & memoirs and movie features and documentaries by many authors and filmmakers from those countries, but never before in a graphic novel such as Jurga Vilė's Siberian Haiku. Vilė tells the story of her father Algis and how his family had been swept up in the June Deportation and sent off to Siberia. They were separated from her grandfather who subsequently died in a Russian work camp. Algis and his grandmother, mother and sister are resettled in proximity to a Japanese camp (there is not a lot of detail about the Japanese aspect here, but possibly these are later prisoners of war after Russia joined the Allies to fight the Germany-Italy-Japan Axis).
Vilė crafts her family's story through children's eyes which provides a lighter sheen to a tale which could otherwise be quite horrific and depressing. Even in the reduced circumstances of exile, the children survive through their games and fantasies while being protected and supported by their elders. A camp children's choir is formed and one auntie's familiarity with Japanese poetry becomes an inspiration to send messages to fellow prisoners and in imaginary communications to the outside world.
Lina Itagaki's entertaining and creative illustrations effectively assist in telling this story of endurance and survival. Jura Avizienis' translation into English was just as well done.
Sample 2-page excerpt from Siberian Haiku showing Lithuanian children casting Japanese poetry to the Japanese prisoners held over the wall. Image sourced from .
Related Link
The history of issues such as the Baltic deportations (which already had a punishment precedent in Russian Tsarist times) goes a long way to explaining the enmity felt by countries of the region against Russian imperialism & terror and for their support of Ukraine in the current 2022 invasion. A current news article about Estonia explains further at .
January 15, 2024
Brīnišķīgi skaists un gaišs stāsts par mūsu kopīgās vēstures vienu no skarbākajām lappusēm. Nežēlīgā īstenība izturamāka bagātas iztēles pasaulē. Grāmata ir ļoti skaista arī tiešā nozīmē, īsts mākslas darbs. Bez asarām neiztikt, bet pāri visam tomēr tā prieka un gaišuma nots, bez kuras nav iespèjams izturēt.
Darbs, kam vērts būt goda vietā grāmatplauktā, bērnu literatūra tā ir tikai nosacīti.
Darbs, kam vērts būt goda vietā grāmatplauktā, bērnu literatūra tā ir tikai nosacīti.
October 18, 2020
"Kā adīt skaistas domas?
Vispirms sagudro desmit skaistus vārdus.
Tad domas pašas tos apskaus."
Tik gaiša grāmata par tumšo un smago. Tāds sirdsgudrs bērna naivums, kas uzrunā arī pieaugušo, kuram šķiet, ka ir taču jau tik daudz rakstīts un rādīts par deportācijām un ko nu vēl. Vēl var un vajag!
"Man rādās dvēselītes. Tās redzam tikai mēs ar Daļu. Varbūt arī citi redz, tikai nesaka. Dvēselītes vienmēr ir mums blakus. Kā viegls vējiņš."
Šeit nu ir tā, ka forma ir tā savijusies ar saturu, un saturs ar formu, ka ne atrauties.
Šeit tika lauzti mani aizspriedumaini stereotipi par komiksu. Nekādu pliekano tekstu. Dažas pavisam melnas lapas. Un asaras bira arī no ne tik melnām lapām. Kopā ar pārējiem apraudāju mirušo veco Rozīti - gluži kā vecmāmiņu.
Bērna stāstījums, bet tik bagātīgā valodā.
"Neapmierinātā masa - tā to nodēvēja skolotāja Vizbulīte.
Sapūtusies, lipīga, gluma, slidena. Nenosakāmas krāsas un formas. Parasti tajā slēpjas arī vairāki rūgumpodi, kas nemitīgi burkšķ un par visu lamājas. Būdami mūždien neapmierināti, viņi redz tikai mēness tumšo pusi. Nelaime tā, ka ikviens no mums kādā dzīves brīdī kļūst par neapmierinātās masas daļu. Un šī masa pielīp mums kā dubļi, nav nemaz tik viegli atrauties nost..."
Ar patiesu interesi izlasīju interviju ar autori:
Vispirms sagudro desmit skaistus vārdus.
Tad domas pašas tos apskaus."
Tik gaiša grāmata par tumšo un smago. Tāds sirdsgudrs bērna naivums, kas uzrunā arī pieaugušo, kuram šķiet, ka ir taču jau tik daudz rakstīts un rādīts par deportācijām un ko nu vēl. Vēl var un vajag!
"Man rādās dvēselītes. Tās redzam tikai mēs ar Daļu. Varbūt arī citi redz, tikai nesaka. Dvēselītes vienmēr ir mums blakus. Kā viegls vējiņš."
Šeit nu ir tā, ka forma ir tā savijusies ar saturu, un saturs ar formu, ka ne atrauties.
Šeit tika lauzti mani aizspriedumaini stereotipi par komiksu. Nekādu pliekano tekstu. Dažas pavisam melnas lapas. Un asaras bira arī no ne tik melnām lapām. Kopā ar pārējiem apraudāju mirušo veco Rozīti - gluži kā vecmāmiņu.
Bērna stāstījums, bet tik bagātīgā valodā.
"Neapmierinātā masa - tā to nodēvēja skolotāja Vizbulīte.
Sapūtusies, lipīga, gluma, slidena. Nenosakāmas krāsas un formas. Parasti tajā slēpjas arī vairāki rūgumpodi, kas nemitīgi burkšķ un par visu lamājas. Būdami mūždien neapmierināti, viņi redz tikai mēness tumšo pusi. Nelaime tā, ka ikviens no mums kādā dzīves brīdī kļūst par neapmierinātās masas daļu. Un šī masa pielīp mums kā dubļi, nav nemaz tik viegli atrauties nost..."
Ar patiesu interesi izlasīju interviju ar autori:
Read
February 9, 2021Nu, dikti bēdīgi. Bet ko gan var sagaidīt no vietas, kur "āboli neaug". Ļoti vērtīgs un patiess darbs. Paldies izdevniecībai "Liels un mazs" un Dacei Meierei, ka varam to lasīt latviešu valodā.
October 30, 2020
Padomju traumas noteikti pāriet nākamajās paaudzēs. Tas ir dabiski, skumji un normāli, ka tā notiek. Jautājums - ko tad nākamās paaudzes ar šīm traumām dara?
Citi izmanto to par attaisnojumu savai stagnācijai, neizdarībai un dažādām neveselīgi konservatīvām attieksmēm. Citi šīs traumas realizē mākslā, precīzāk, pēta tās vai pat tiek ar tām galā caur mūziku, vizuālo mākslu, literatūru, deju utt. (Neapgalvoju, ka autore tik tiešām šajā grāmatā taisa mākslas pašterapiju, tik filozofēju.)
"Sibīrijas haiku" ir patiešām burvīgs veids, kā kopā ar mazākajiem runāt par mūsu senču traģēdiju. Jā, mūsu senču, nevis mūsējo. Ja neesi dzimis vismaz 10 gadus pirms Googles, lūdzu, nestāsti man par to, kā padomju savienība tevi ir traumējusi. Apzināties sekas - jā. Privatizēt traumu un izmantot to kā attaisnojumu - nē. Grāmata ir mākslinieciski baudām no pirmā vārda līdz pēdējam, no pirmā zīmējuma līdz pēdējam. Tajos mirkļos, kad caur miglainām acīm vari salasīt Sibīrijas lietuviešu kora "Āboli" dziedātos tekstus, zostēviņa gara aizsardzību vai neredzamās vēstules.
Tā kā vēl nesen lasīju , kas arī ir lietuviešu tautības autores romāns par saviem Sibīrijā bojā gājušajiem un dažiem izdzīvojušajiem radiniekiem, brīžiem abi darbi, lai arī stilistiski ļoti atšķirīgi, sagāja vienā sāpīgā bildē. Māte, kas neprātīgi mīl tēvu, kurš ir kaut kur prom, un patiesībā varbūt nemaz vairs nav. Vecāka meita, jaunāks dēls (atšķirība tikai tajā, kurš stāsta). Apdzīvota, nabadzīga vieta nekurienes vidū, kur vietējie tevi nicina, un ir tāds bads, ka sliktāk vairs nevar būt. Laptevu jūra, kur ir vēl sliktāk. Tomēr jāsaka, ka šis darbs uzrunāja daudz vairāk un, lai arī pateica mazāk, šis piedzīvojums bija dziļāks. Mans īsais ieskats "Starp pelēkiem toņiem" atrodams š
Darbs aizkustina, liek aizdomāties, kādam noteikti arī atklāj. Tamdēļ vien vērts ne tikai izlasīt, bet arī sludināt un dalīties.
Citi izmanto to par attaisnojumu savai stagnācijai, neizdarībai un dažādām neveselīgi konservatīvām attieksmēm. Citi šīs traumas realizē mākslā, precīzāk, pēta tās vai pat tiek ar tām galā caur mūziku, vizuālo mākslu, literatūru, deju utt. (Neapgalvoju, ka autore tik tiešām šajā grāmatā taisa mākslas pašterapiju, tik filozofēju.)
"Sibīrijas haiku" ir patiešām burvīgs veids, kā kopā ar mazākajiem runāt par mūsu senču traģēdiju. Jā, mūsu senču, nevis mūsējo. Ja neesi dzimis vismaz 10 gadus pirms Googles, lūdzu, nestāsti man par to, kā padomju savienība tevi ir traumējusi. Apzināties sekas - jā. Privatizēt traumu un izmantot to kā attaisnojumu - nē. Grāmata ir mākslinieciski baudām no pirmā vārda līdz pēdējam, no pirmā zīmējuma līdz pēdējam. Tajos mirkļos, kad caur miglainām acīm vari salasīt Sibīrijas lietuviešu kora "Āboli" dziedātos tekstus, zostēviņa gara aizsardzību vai neredzamās vēstules.
Tā kā vēl nesen lasīju , kas arī ir lietuviešu tautības autores romāns par saviem Sibīrijā bojā gājušajiem un dažiem izdzīvojušajiem radiniekiem, brīžiem abi darbi, lai arī stilistiski ļoti atšķirīgi, sagāja vienā sāpīgā bildē. Māte, kas neprātīgi mīl tēvu, kurš ir kaut kur prom, un patiesībā varbūt nemaz vairs nav. Vecāka meita, jaunāks dēls (atšķirība tikai tajā, kurš stāsta). Apdzīvota, nabadzīga vieta nekurienes vidū, kur vietējie tevi nicina, un ir tāds bads, ka sliktāk vairs nevar būt. Laptevu jūra, kur ir vēl sliktāk. Tomēr jāsaka, ka šis darbs uzrunāja daudz vairāk un, lai arī pateica mazāk, šis piedzīvojums bija dziļāks. Mans īsais ieskats "Starp pelēkiem toņiem" atrodams š
Darbs aizkustina, liek aizdomāties, kādam noteikti arī atklāj. Tamdēļ vien vērts ne tikai izlasīt, bet arī sludināt un dalīties.
December 2, 2020
Nu tik skaisti un viegli par baiso un neglīto!
Mazliet žēl, ka manā bērnībā nebija tāda grāmatiņa. Biju ļoti saprātīgs bērns un apzinājos visas šausmas,bet tik un tā ļoti patika klausīties mammas stāstus par Sibīriju, kurus viņai pastāstījusi mamma Anna un vectēvs Napoleons (Jā, manu vecvectēvu sauca Napoleons). Ne viss bija drūms un šausmīgs. Napoleons vienmēr ieņirdzis un teicis, ka 10 gadus cietumā sēdējis par to, ka šāvis ar kalašu pa lidmašīnu. Protams, patiesība daudzos stāstos tika noklusēta un pāri palicis mazumiņš, salīdzinoši. Visus šos stāstus nedrīkst aizmirst, bet jāatstāsta no paaudzes paaudzē, par to nav jāklusē.
Uzslavas arī par grāmatas vizuālo noformējumu! Iekšējam bērnam ļoti patika pētīt zīmējumus.
Mazliet žēl, ka manā bērnībā nebija tāda grāmatiņa. Biju ļoti saprātīgs bērns un apzinājos visas šausmas,bet tik un tā ļoti patika klausīties mammas stāstus par Sibīriju, kurus viņai pastāstījusi mamma Anna un vectēvs Napoleons (Jā, manu vecvectēvu sauca Napoleons). Ne viss bija drūms un šausmīgs. Napoleons vienmēr ieņirdzis un teicis, ka 10 gadus cietumā sēdējis par to, ka šāvis ar kalašu pa lidmašīnu. Protams, patiesība daudzos stāstos tika noklusēta un pāri palicis mazumiņš, salīdzinoši. Visus šos stāstus nedrīkst aizmirst, bet jāatstāsta no paaudzes paaudzē, par to nav jāklusē.
Uzslavas arī par grāmatas vizuālo noformējumu! Iekšējam bērnam ļoti patika pētīt zīmējumus.
November 7, 2021
vizuāls un saturisks meistardarbs. aizķēra tik ļoti un pa īstam, it kā pats pa Sibīrijas sniegu būtu bridies. un aina ar mirušo palaišanu āliņģī mazliet pa sirds muskuli trāpīja.
May 10, 2022
..šim burvīgajam darbam neko pielikt, ne atņemt. skaisti izstāstīts bēdīgais Sibīrijas stāsts.
January 22, 2023
Цей щемливий мальопис розповідає про депортацію литовської сім'ї у Сибір радянськими солдатами в 1941 році та їх подальшу долю. Авторка взяла за основу реальну історію дитинства свого батька, а художниця Ліна Ітаґакі чудово її ілюструвала.
Події показані очима малого Альґюкаса, який іноді по-дитячому розуміє певні події, або ж шукає розради у своїх мріях та фантазіях. Тому оповідь мала елементи магічного реалізму серед описів жорстоких умов життя в сибірських бараках. Тут було все: холод, голод, небезпека, тяжка праця, звинувачення в "нацизмі", смерть, а також туга за домом, за рідними (сім'ї було розділено), рідною країною та її природою, а також пошук краси, радості і надії попри все - в піснях, сніжинках і хайку.
І хоч розповідь історична, зараз вона читається як зовсім сучасна. Не впевнена, що змогла б прочитати її в форматі мемуару чи історичної праці - настільки цей біль резонує. А розказану через мальопис, вустами героя-мрійливого хлопця, цю історію литовської сім'ї я прочитала та глибоко відчула. Дуже рекомендую!
March 1, 2018
Stulbinamai puiki knyga vaikams tautos tremties antrojo pasaulinio karo metais tema. Iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjau į autorės sumanymą komiksais perteikti tokią skaudžią temą, bet smarkiai klydau su išankstiniu nusistatymu. Iliustracijos be proto gražios, įtaigios, dažnai pasakančios daugiau nei žodžiai. Pati turiu du pradinio mokyklinio amžiaus vaikus, kuriems jau pats laikas susipažinti su mūsų tautos istorija. Ir manau, kad ši knyga bus genialus būdus pristatyti vaikams suprantamai bei vaizdžiai tokią sunkią temą. Džiaugiuosi, kad dabartiniams kakių makių pasaulyje gyvenantiems vaikams atsiranda vis daugiau ir daugiau rimtesnes temas gliaudančios, jiems adaptuotos literatūros. Gimus laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje sunkoka suprasti, ką iš tiesų reiškia karas, kokias sunkias dvasines ir fizines traumas jis palieka žmogui.
Retai kada susigraudinu skaitydama knygą (filme matomi vaizdai man paveikesni dažniausiai būna), šią užvertus verkiau. Netikiu, kad kada nors ši žaizda istorijoje užsitrauks ir nebejaudins manęs. Norėčiau, kad knyga lygiai taip, kaip ir mane, jaudintų mano vaikus. Ir kad jie neverktų šaukiami atlikti privalomosios karo tarnybos. Ir kad Lietuva visada turėtų vietos jų širdyse. Knyga liks gražiu ir liūdnu laisvės šimtmečio atminimu mano lentynoje.
Retai kada susigraudinu skaitydama knygą (filme matomi vaizdai man paveikesni dažniausiai būna), šią užvertus verkiau. Netikiu, kad kada nors ši žaizda istorijoje užsitrauks ir nebejaudins manęs. Norėčiau, kad knyga lygiai taip, kaip ir mane, jaudintų mano vaikus. Ir kad jie neverktų šaukiami atlikti privalomosios karo tarnybos. Ir kad Lietuva visada turėtų vietos jų širdyse. Knyga liks gražiu ir liūdnu laisvės šimtmečio atminimu mano lentynoje.
October 10, 2019
Knyga atpasakoja Jurgos Vilės tėvo Algio vaikystės prisiminimus iš Sibiro tremties, todėl visą istoriją mes matome iš vaiko perspektyvos. Tačiau tai anaiptol neužgožia Algiuko ir kitų tremptinių kasdienio gyvenimo sunkumų. "Dievų miškas" yra pasakojamas per humoro prizmę, "Maus" - per antropomorfizuotų kačių ir pelių, o "Sibiro haiku" - per vaikiško entuziazmo, bei stebuklų kasdieniuose dalykuose matymą.
Iš kitos pusės, cypt labai gerai pastebi savo ž, kad "Pagrindiniai personažai nė kiek vidujai nesikeičia (tik kenčia ir miršta)." Ir čia puikus pastebėjimas! Skaitant susidaro jausmas, kad vaikai savaitę pabuvo labai pigioj abejotinos reputacijos žiemos stovykloj, o ne savo kailiu patyrė tremties siaubą. Taip, jie emociškai reaguoja į aplinkui vykstačius dalykus, tačiau tai niekaip fundamentaliai jų nepaliečiai, nepakeičia nei jų asmenybių, nei požiūrio į gyvenimą. O juk tas faktas, kad tremtis ne tik nužudo, bet per stebuklą išgyvenus, vis vien sulaužo žmogų, ir yra, ko gero, didžiausia tragedija. Net išgyvendamas tremtį žmogus kažkuria prasme miršta.
Man taip pat pasirodė keistoki kai kurie dialogai. Nežinau ar tai Algio keistas pasakojimo būdas, ar Jurgos Vilės neįprastas jų interpretavimas. Net nežinau kaip apibūdint - weird old-timey Lithuanian phrases only your grandparents would use? Nepagalvojau užsirašyt kokių citatų, o knyga dabar yra už 1200 kilometrų nuo manęs :c
Piešimo stiliui turiu ambivalentiškus jausmus. Backgroundai yra labai gražūs, atmosfera perteikiama pasakiškai, tačiau man patinka ne visų personažų dizainai. Teta Petronėlė, pavyzdžiui, atrodo labai gerai. Algiukas su Dalia - jau nelabai. Algiuko dizainas man išvis nepatinka ir jo išvaizda neretai kertasi su kitų personažų. Iš kitos pusės, tai nėra didelis minusas - su laiku pripratau prie jo išvaizdos ir skaityti tas netrukdė.
Iš kitos pusės, cypt labai gerai pastebi savo ž, kad "Pagrindiniai personažai nė kiek vidujai nesikeičia (tik kenčia ir miršta)." Ir čia puikus pastebėjimas! Skaitant susidaro jausmas, kad vaikai savaitę pabuvo labai pigioj abejotinos reputacijos žiemos stovykloj, o ne savo kailiu patyrė tremties siaubą. Taip, jie emociškai reaguoja į aplinkui vykstačius dalykus, tačiau tai niekaip fundamentaliai jų nepaliečiai, nepakeičia nei jų asmenybių, nei požiūrio į gyvenimą. O juk tas faktas, kad tremtis ne tik nužudo, bet per stebuklą išgyvenus, vis vien sulaužo žmogų, ir yra, ko gero, didžiausia tragedija. Net išgyvendamas tremtį žmogus kažkuria prasme miršta.
Man taip pat pasirodė keistoki kai kurie dialogai. Nežinau ar tai Algio keistas pasakojimo būdas, ar Jurgos Vilės neįprastas jų interpretavimas. Net nežinau kaip apibūdint - weird old-timey Lithuanian phrases only your grandparents would use? Nepagalvojau užsirašyt kokių citatų, o knyga dabar yra už 1200 kilometrų nuo manęs :c
Piešimo stiliui turiu ambivalentiškus jausmus. Backgroundai yra labai gražūs, atmosfera perteikiama pasakiškai, tačiau man patinka ne visų personažų dizainai. Teta Petronėlė, pavyzdžiui, atrodo labai gerai. Algiukas su Dalia - jau nelabai. Algiuko dizainas man išvis nepatinka ir jo išvaizda neretai kertasi su kitų personažų. Iš kitos pusės, tai nėra didelis minusas - su laiku pripratau prie jo išvaizdos ir skaityti tas netrukdė.
March 10, 2021
Įdomus komiksas apie lietuvių nuotykius sibire. Pasakojama taip, kad knyga susiskaito per nepilną dieną. Iliustracijos patiko bene labiausiai, be to anot knygos autorės visa istorija remtasi tikrais faktais, nes pagrindinis veikėjas buvo autorės tėvas. Tikrai verta perskaityti šią knygą, nes istorija pateikiama sudominančiai.
July 2, 2020
Par Sibīriju “viegla� literatūra jau nemaz nevar sanākt.. Lai arī veidota kā komikss, ir skarbie tā laika notikumi un, bet neizpaliek arī humors. Teicamas ilustrācijas! Manas pārdomas - no kāda vecuma šo var lasīt bērns.
February 23, 2018
Kaip megzti gražias mintis?
Pirmiausia sugalvok dešimt gražių žodžių.
Tada mintys pačios juos apsikabins.
Pirmiausia sugalvok dešimt gražių žodžių.
Tada mintys pačios juos apsikabins.
May 11, 2022
Таку книжку треба в дитячі бібліотеки
November 25, 2022
Яким же сучим місцем був той совок.
March 1, 2024
Pirmoji perskaityta knygų mugės knyga. Ją pirkau Pranui. Jis pats užsiprašė, nes buvo sužavėtas knygos "Mergaitė su šautuvu". Kadangi "Sibiro haiku" panašios tematikos, nusprendžiau, kad vaikui patiks. Tad paėmiau ją pavartyti, pradėjau skaityti ir nepaleidau iš rankų, kol nebaigiau.
Nors mūsų šeimoje tremtinių nėra, visas tremties istorijas išgyvenu labai asmeniškai. Jau supratote, kad „Sibiro haiku� � tremties istorija. Ją išgyvena Algiukas - pagrindinis knygos veikėjas, rašytojos Jurgos Vilės tėtis. Berniukas mėgaujasi nuostabia, stebuklų kupina vaikyste. Tačiau 1941 metų birželį, ankstų rytą jį ir visą jo šeimą kareiviai išveža į traukinių stotį, o iš ten - į svetimą ir nepažįstamą ledo šalį.
Ši šeimos tremties istorija nėra kuo nors išskirtinė, ji panaši į kitas lietuvių tremtinių istorijas. Tačiau ji ypatinga. Istorija pasakojama iš vaiko perspektyvos, taip jautriai suvirpindama širdį vaikišku švelnumu, naivumu ir viltimi. Manau, kad tai didžiulis privalumas. Skaitantys vaikai lengviau supranta vaikų kalbą, gali paprastai susitapatinti su knygos herojais.
Pasakojimas labai įtraukiantis, skatinantis domėtis Lietuvos istorija, prosenelių ir senelių praeitimi. Tekste minimos lietuviškos šventės, dainos, atsiranda smalsumą skatinantys japoniškieji motyvai: haiku, kimono, būgnai. Neišvengta ir mirties temos, nes ši buvusi Sibiro kasdienybe. Kalbant apie tokius skaudžius dalykus, pasitelktas poetiškumas, humoras, ironija.
Visą pasakojimą puikiai išjaučia ir į visumą sujungia iliustratorės Linos Itagaki piešiniai.
Juose rasite autentiškų Sibiro buities detalių. Žemės spalvų paletė sukuria niūrią, tačiau viltingą kūrinio nuotaiką.
Knyga man labai patiko. Kiekvienas turėtų ją perskaityti. Juk tai skaudžiausi Lietuvos istorijos epizodai. Lai nenutyla mūsų namuose diskusijos apie patriotizmą, partizaninį karą, tremti. Tai neatsiejama mūsų šalies ir širdies dalis.
Vertinu 5/5. Rekomenduoju perskaityti tiek vaikams, tiek suaugusiems, kurie domitės Lietuvos istorija, mėgstate komiksus ir jautrius pasakojimus.
* gali būti sunku skaityti tiems, kurie išgyvenate karo nerimą.
Ar skaitėte šią istoriją? Kokie jūsų įspūdžiai?
Nors mūsų šeimoje tremtinių nėra, visas tremties istorijas išgyvenu labai asmeniškai. Jau supratote, kad „Sibiro haiku� � tremties istorija. Ją išgyvena Algiukas - pagrindinis knygos veikėjas, rašytojos Jurgos Vilės tėtis. Berniukas mėgaujasi nuostabia, stebuklų kupina vaikyste. Tačiau 1941 metų birželį, ankstų rytą jį ir visą jo šeimą kareiviai išveža į traukinių stotį, o iš ten - į svetimą ir nepažįstamą ledo šalį.
Ši šeimos tremties istorija nėra kuo nors išskirtinė, ji panaši į kitas lietuvių tremtinių istorijas. Tačiau ji ypatinga. Istorija pasakojama iš vaiko perspektyvos, taip jautriai suvirpindama širdį vaikišku švelnumu, naivumu ir viltimi. Manau, kad tai didžiulis privalumas. Skaitantys vaikai lengviau supranta vaikų kalbą, gali paprastai susitapatinti su knygos herojais.
Pasakojimas labai įtraukiantis, skatinantis domėtis Lietuvos istorija, prosenelių ir senelių praeitimi. Tekste minimos lietuviškos šventės, dainos, atsiranda smalsumą skatinantys japoniškieji motyvai: haiku, kimono, būgnai. Neišvengta ir mirties temos, nes ši buvusi Sibiro kasdienybe. Kalbant apie tokius skaudžius dalykus, pasitelktas poetiškumas, humoras, ironija.
Visą pasakojimą puikiai išjaučia ir į visumą sujungia iliustratorės Linos Itagaki piešiniai.
Juose rasite autentiškų Sibiro buities detalių. Žemės spalvų paletė sukuria niūrią, tačiau viltingą kūrinio nuotaiką.
Knyga man labai patiko. Kiekvienas turėtų ją perskaityti. Juk tai skaudžiausi Lietuvos istorijos epizodai. Lai nenutyla mūsų namuose diskusijos apie patriotizmą, partizaninį karą, tremti. Tai neatsiejama mūsų šalies ir širdies dalis.
Vertinu 5/5. Rekomenduoju perskaityti tiek vaikams, tiek suaugusiems, kurie domitės Lietuvos istorija, mėgstate komiksus ir jautrius pasakojimus.
* gali būti sunku skaityti tiems, kurie išgyvenate karo nerimą.
Ar skaitėte šią istoriją? Kokie jūsų įspūdžiai?
March 12, 2021
Man buvo kiek keista, kad viskas taip greitai įvyko ir kad vaiko jausmai, atrodo, skubėjo paviršiumi kartu su visa istorija.
Bet gal būtent taip jaučia vaikai - greitai užsimiršdami, ir lyg visada kišenėje turintys kuo pasiguosti ir kitą paguosti?
O gal tai knygos formatas (man pirma patirtis) privertė dėl kai ko suabejoti.
Visumoje man patiko, nes jautru, nes tikrai atrodė, kad pasakojimas Algiuko, nes įsipynė haiku - netikėtas motyvas šioje temoje. Nes nors ir vaikui - bet ne viskas ant lėkštutės.
Bet gal būtent taip jaučia vaikai - greitai užsimiršdami, ir lyg visada kišenėje turintys kuo pasiguosti ir kitą paguosti?
O gal tai knygos formatas (man pirma patirtis) privertė dėl kai ko suabejoti.
Visumoje man patiko, nes jautru, nes tikrai atrodė, kad pasakojimas Algiuko, nes įsipynė haiku - netikėtas motyvas šioje temoje. Nes nors ir vaikui - bet ne viskas ant lėkštutės.
April 4, 2022
Puikus tiek žodinis, tiek vizualinis mūsų istorinės atminties perdavimas jaunajai kartai.
Skaudžiai, bet tuo pačiu viltingai ir šviesiai nupasakota į Sibirą ištremtos šeimos istorija. Veikia gydančiai, nes skatina susitapatinti, permąstyti, išjausti, išventiliuoti trauminę mūsų tautos atmintį...
Skaudžiai, bet tuo pačiu viltingai ir šviesiai nupasakota į Sibirą ištremtos šeimos istorija. Veikia gydančiai, nes skatina susitapatinti, permąstyti, išjausti, išventiliuoti trauminę mūsų tautos atmintį...
January 23, 2022
"Tāda nu tā Sibīrija ir. Novādzina un spēcina"
November 17, 2021
Foarte frumoasa în ilustrație, păstrând un echilibru dificil între tragic și derizoriu. Mi s-a parut o mare provocare să scrii o poveste despre ceva care cuprinde atat de multa tristețe și tragedie și să păstrezi totuși perspectiva unui narator copil dar și a unui public cel mult adolescent. Fără a fi scutită de suferință, copilaria formează o imagine foarte aparte asupra lucrurilor. Ea posedă un fel de platoșă sub care rămâne nealterată pofta de joacă, bucuria ca ești viu. In mintea copiilor rămâne vie o amintire care nu se regăsește în memoria celor maturi pe care drama ii atinge complet diferit. Asa se face ca un copil va scoate la iveala un alt set de imagini din anii aceia teribili ai deportării în Siberia. Poate ca pare un tablou al răului înfățișat superficial și cu aplecare înspre minor. Dar mi se pare valid dacă îl socotesc zugrăvit de un copil. Scopul nu e decat acela de a face posibila si suportabila deschiderea unei uși spre trecut pentru ca generațiile actuale de copii sa poată face loc in imaginarul lor unor povesti inimaginabile altfel. Este poate invitația necesară făcută lor pentru a privi spre trecut și spre istorie.
Eu, ca adult, am prețuit mult identitatea vizuala a volumului, coerența lui, felul în care apare pata de culoare în aceasta lume de griuri neutre si colorate, care este palidă si tristă dar nu sumbră, nu tragică. Scopul nu e sa șocheze, sa marcheze ca un impact vizual major. Capul blond al copiilor, cu galbenul cald din parul lor, luminează peisajul mohorât, par niște felinare care nu se sting, femeia însărcinată e înveșmântată in oranjul ușor prăfuit, ca o promisiune, ca o speranță. Iar roșul este tonul tragicului, al ireparabilului.
Un proiect frumos, merita fără îndoială parcurs.
Eu, ca adult, am prețuit mult identitatea vizuala a volumului, coerența lui, felul în care apare pata de culoare în aceasta lume de griuri neutre si colorate, care este palidă si tristă dar nu sumbră, nu tragică. Scopul nu e sa șocheze, sa marcheze ca un impact vizual major. Capul blond al copiilor, cu galbenul cald din parul lor, luminează peisajul mohorât, par niște felinare care nu se sting, femeia însărcinată e înveșmântată in oranjul ușor prăfuit, ca o promisiune, ca o speranță. Iar roșul este tonul tragicului, al ireparabilului.
Un proiect frumos, merita fără îndoială parcurs.
February 28, 2023
Dacă nu mă înșel, originea poveștii este în Lituania, cu siguranță imediat după ocuparea țărilor baltice de către URSS, care prigonește țăranii importanți din satele înstărite și îi deportează în gulaguri de muncă în Siberia.
Acest roman grafic este un document foarte emoționant despre nedreptățile suferite de oamenii de rând în numele unei ideologii sterile. Frigul și lipsa de mâncare sunt niște constante ale vieții în gulag iar puținele momente de bucurie sunt sufocate de frica de a fi descoperiți de către soldații care îi păzesc. Multe momente tragice punctează povestea, însă tonul scrierii dezvăluie și reziliența acestor oameni, faptul că își pot crea o comunitate inclusiv în aceste condiții inumane.
Desenele realizate de Lina Itagaki sunt foarte expresive și se pretează foarte bine vârstei sale ca naratoare a acestei povestiri. Pentru ediția în limba română, pe lângă calitatea foarte bună a traducerii făcută de Alina Nucă, trebuie să menționez și contribuția extraordinară a ilustratoarei Sorina Vazelina care a redesenat tot textul și toate elementele grafice care conțin text pentru cititori în limba română.
Acest roman grafic este un document foarte emoționant despre nedreptățile suferite de oamenii de rând în numele unei ideologii sterile. Frigul și lipsa de mâncare sunt niște constante ale vieții în gulag iar puținele momente de bucurie sunt sufocate de frica de a fi descoperiți de către soldații care îi păzesc. Multe momente tragice punctează povestea, însă tonul scrierii dezvăluie și reziliența acestor oameni, faptul că își pot crea o comunitate inclusiv în aceste condiții inumane.
Desenele realizate de Lina Itagaki sunt foarte expresive și se pretează foarte bine vârstei sale ca naratoare a acestei povestiri. Pentru ediția în limba română, pe lângă calitatea foarte bună a traducerii făcută de Alina Nucă, trebuie să menționez și contribuția extraordinară a ilustratoarei Sorina Vazelina care a redesenat tot textul și toate elementele grafice care conțin text pentru cititori în limba română.
December 9, 2024
3,5
Norėjau visų pirma persiskaityti sau, prieš skaitant su vaikais, bet kol skaičiau jie vis pamatydavo ir klausinėdavo "apie ką čia?", bei prašydavo detaliau papasakot. Supratau, kad ji juos labai traukė, tai ir pasakojau ir skaičiau kai kurias ištraukas. Ji buvo puiki proga šnekėtis apie Lietuvos istoriją ir trėmimus, pasveriant, kiek informacijos 5 ir 3,5 metų vaikai pajėgūs aprėpt ir suprast.
Buvo įdomu stebėti, kaip mažose galvelėse mūsų istorija prie jų prisiliečia. Papasakojau, kad vienas mūsų pažįstamas kaimynas vaikystėj buvo ištremtas ir grįžo į Lietuvą, tai čia jau buvo didžiausias istorijos priartėjimas persipynęs su jų dienomis.
Skaičiau tikrai ne viską garsiai, filtravau. O vietoje, kurioje mamos išlydi grįžtančius į Lietuvą vaikus, maniškis penkiametis susigraudinęs kalbėjo, kad juk vaikai galėjo likti su mama, arba kodėl mama nevažiuoja kartu. Ir man taip spaudė širdį, kad tose mažose širdelėse telpa tiek visko - atjautos, meilės, gebėjimo pajausti ir suprasti.
Iš tiesų manau, kad knyga skirta kiek vyresniems nei maniškiai vaikai. Ir perskaičiau kiek dvejopomis mintimis. Iš vienos pusės kartais rodės pernelyg atsainiai žiūrima, juokavimai bandant įžiebti vilties retsykiais atrodė perdėti, o iš kitos pusės svarsčiau kiek žiaurumo ir mirčių kokio amžiaus vaikai pajėgūs suprast ir susitalpint savy. Matyt kiekvienai amžiaus kategorijai ir atsižvelgiant į vaiko emocinį lygį skirtingų filtrų čia prireiks. Iš tiesų skaitant kyla noras apsaugot, bet nenuslėpt, pasakot tiesą, bet neįbaugint. Laviravimas knygų puslapiuose ir pokalbiai čia tikrai neišvengiami.
Džiaugiuosi, kad mums netikėtai labai organiškai su vaikais išsivystė pokalbiai ir diskusijos apie Sibirą ir tremtinius. Tikiu, kad dalelė istorijos nusėdo juose. 💛
Norėjau visų pirma persiskaityti sau, prieš skaitant su vaikais, bet kol skaičiau jie vis pamatydavo ir klausinėdavo "apie ką čia?", bei prašydavo detaliau papasakot. Supratau, kad ji juos labai traukė, tai ir pasakojau ir skaičiau kai kurias ištraukas. Ji buvo puiki proga šnekėtis apie Lietuvos istoriją ir trėmimus, pasveriant, kiek informacijos 5 ir 3,5 metų vaikai pajėgūs aprėpt ir suprast.
Buvo įdomu stebėti, kaip mažose galvelėse mūsų istorija prie jų prisiliečia. Papasakojau, kad vienas mūsų pažįstamas kaimynas vaikystėj buvo ištremtas ir grįžo į Lietuvą, tai čia jau buvo didžiausias istorijos priartėjimas persipynęs su jų dienomis.
Skaičiau tikrai ne viską garsiai, filtravau. O vietoje, kurioje mamos išlydi grįžtančius į Lietuvą vaikus, maniškis penkiametis susigraudinęs kalbėjo, kad juk vaikai galėjo likti su mama, arba kodėl mama nevažiuoja kartu. Ir man taip spaudė širdį, kad tose mažose širdelėse telpa tiek visko - atjautos, meilės, gebėjimo pajausti ir suprasti.
Iš tiesų manau, kad knyga skirta kiek vyresniems nei maniškiai vaikai. Ir perskaičiau kiek dvejopomis mintimis. Iš vienos pusės kartais rodės pernelyg atsainiai žiūrima, juokavimai bandant įžiebti vilties retsykiais atrodė perdėti, o iš kitos pusės svarsčiau kiek žiaurumo ir mirčių kokio amžiaus vaikai pajėgūs suprast ir susitalpint savy. Matyt kiekvienai amžiaus kategorijai ir atsižvelgiant į vaiko emocinį lygį skirtingų filtrų čia prireiks. Iš tiesų skaitant kyla noras apsaugot, bet nenuslėpt, pasakot tiesą, bet neįbaugint. Laviravimas knygų puslapiuose ir pokalbiai čia tikrai neišvengiami.
Džiaugiuosi, kad mums netikėtai labai organiškai su vaikais išsivystė pokalbiai ir diskusijos apie Sibirą ir tremtinius. Tikiu, kad dalelė istorijos nusėdo juose. 💛
Displaying 1 - 30 of 265 reviews
Can't find what you're looking for?
Get help and learn more about the design.