ŷ������

“Kad simptomų krūva įgautų "epidemijos" arba "madingos kančios" statusą, reikalingi trys fenomenai:
1. Pacientai, kurie vaikosi paaiškinimų.
2. Gydytojai, kurie vaikosi pacientų. "Seksualumo istorijoje" Michelis Foucault rašo apie praėjusį šimtmetį paplitusią moterų isteriją. Tai buvę abipusiai santykiai tarp daktarų ir moterų. Isterikės buvo daktarų mūzos (pavyzdžiui, Jean-Martino Charcot medicinos paskaitos sumišusios su jo pasilinksminimais su Jane Avril ir kitomis dramatinėmis pacientėmis), o daktarai buvo isterikių gynėjai. Moterys buvo isteriškos, tačiau joms isteriją kėlė ir gydytojai.
3. Palaikanti kultūra, kuri patvirtina patologiškas tradicijas. Liga šiandien tikriausiai yra populiariausia žiniasklaidos prekė, o gebėjimas užsikrėsti per kalbą milžiniškas: sensacijų besivaikantys laikraščiai, savaitiniai leidiniai, knygos apie pagalbą sau, rėmimo sąjungos, pokalbių programos, elektroninės ryšių priemonės ir t. t.”
― Finn Skårderud, Uro: En rejse i det moderne selv

“Nors, be abejo, nerastume nė vieno žmogaus, kur, butų galima be vargo priskirti kuriam nors tipui, yra pastebėtos tokios ���𾱱�ės ir polinkio į psichikos ligą sąsajos: depresinės asmenybės nepajėgia mylėti savęs, bet slapta trokšta, kad jas, tokias nesėkmingas ir nevertas, mylėtų kas nors kitas; narcisistinės asmenybės pyksta, kad jų niekas nesugeba mylėti taip, kaip jos yra vertos; kompulsinės bando kontroliuoti, kad kiti jas mylėtų tinkamai, ir nusivilia, kai tas nepavyksta; isterinės nepasotinamos meile: jos lipa į sceną, rengia vaidinimus, alpsta, apsipila ašaromis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kaip labai jas reikia mylėti. Nesocialios vaikšto su visais persipykusios ir deklaruoja, kad geriausia gyventi vienam: „Nereikia man tos ���𾱱�ės! Apsieisiu ir be jos!”
― Lina Vėželienė, Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete