Pirma pažintis su Drungytės eilėraščiais: kai gavo Maironio premiją, nusprendžiau, kad jau reikia užpildyti išsilavinimo spragą. Ir iš pradžių džiaugiPirma pažintis su Drungytės eilėraščiais: kai gavo Maironio premiją, nusprendžiau, kad jau reikia užpildyti išsilavinimo spragą. Ir iš pradžių džiaugiausi, o paskui labai raukiausi. Pirmas skyrius (gal už jį ir paskirta premija) buvo visai gražus gamtiškumo ir mitologijos derinys, tokia kaimo idilė gerąja prasme - ne kažkas labai gaivalinga ar griaudu, ne nykimas ar, priešingai, Tikrosios Vertibės, o tiesiog graži ir tarsi sau egzistuojanti, įsupanti gamta. Nors dėl tų Vertibių gal per anksti pasidžiaugiau, nes vienam eilėrašty vis tiek ironizuojama mergaitė, kuri grįš į savo terapijos kėdę, o virš jos skraidys naikintuvai, o vat geriau būtų pažiūrėt į karvės akį ir matyti, kaip viskas yra (p. 12). Biški Marcinkevičiaus vaibas, kurioje blogai - ne gyvenimo gražumas ir meilė ir taika, o tai, kad rašoma tada, kai nėra tos taikos, tik feikas. Kad dabar gamta yra, ir nėra feikas - tai faktas, tačiau vieta, kurioje virš galvos (ar, kaip eilėrašty, galvoje) šiuo metu neskrenda naikintuvai, yra labiau antivakseriškas mitas.
Ir vis dėlto skaitydama Drungytę galvojau, kad ji gerai parodo (nors nežinau, ar sąmoningai) tą dvilypumą: vis dėlto labai vilioja užsidaryti toje gamtoje, karvės aky, pamiršti gyvūnų akis, kurias matai FB paskyroj "Pig is not pork", ir galvoti, kad dar galima rasti kažkokią jaukią užuoglaudą, kur - nu net jei tai tik eilėraštis - gali tik grožėtis tuo, kas aplink akis, gražiais tekstais, gėlėm ir gerom knygom. Ir mane skaitant pagaudavo Drungytės idilija, tokia gamta vietomis tarsi iš Stasio Jonausko, pavyzdžiui šis:
šiltadaržio poezija
Mieli stikliniai šiltadaržiai - keisti keisti nameliukai Viską matai per juos kiaurai - kas vyksta kitoj sienos pusėj Gali stovėt pasislėpęs lauke ir žiūrėti per stiklą Kaip juda žemė / kaip dygsta pavasario medžiai - krapai Arba kaip per visą aukštį / ūsus kraipydamas siekia Kad tik aukščiau agurkas / lianišką prigimtį stiebdamas Kadaise šion šiaurėn atbogintas / iš Bonos Sforcos karališkų Darželių / bet jau visas kitoniškas / toli gražu ne mizerija
Vėliau / gal į vasaros vidurį / prasideda kitos linksmybės Įvairiaspalvėm uogom apkibę / lauktieji namų pomidorai Na ir tos visos salotos / serenčiai / svogūnai / petražolės Tačiau yra ir kitokių / iš kito pasaulio / namelių Į juos įėjęs nustebsi atradęs pavėsį ir prieglobstį Lyg būtumei liepų alėjoje / lyg viskas kažkaip ir ne svetima Tačiau su tavim ten pasikalba ispaniškai arba itališkai O kartais galbūt ir graikiškai nublizgintos vynuogių kekės
Kaip tu skaitydavai visą / tą graudžiai galingą poeziją Epus arba meilės lyriką / kažin ką įsivaizduodamas Ten viską nuolat apipynusios / į vyną sukišusios galvas Arba mylimosios speneliuos įkurdintos saldžiosios uogos Atrodė visai nepažįstamos - kratydamas saują razinų Tik spėdavai - kaipgi atrodo šita susitraukus būtybė Kurią per šventes iškrapštydavai iš balto ėdų pyrago
Kai atkirstas tavo gyvenimas nuo slėnių Europos / nuo šilto Garuojančio meilės žodyno pakibdavo virš dvimetrinių Sniego pusnių / arba kamino / aitriai jausmus užrakinusio Pigiu pajuodavusiu dūmu / šildančiu tavo svajonę Kažkur iš barakų / iš šito anglim prakvipusio skurdo Paėپ paėپ paėپ // Todėl tiek pigaus to raudonojo To baltojo šitiek išgerta / pragerta naktų ir mėnesių
Tiek metų / visai pražilta // Bet galima va / namelį Stiklinėmis sienomis / kvepiantį / ir ten užauginti Italiją Ir visą Europos poeziją / kuri tau suteikus pavėsį Dainuoja į ausį lyg dūgztų / ramybės pilnoji kamanė Dabar tu savojoje šiaurėje dairaisi pro tankią lapiją Į krentančius krešulius klevo iš seno gilaus sovietmečio Ir jau žinai / kad tavoji / ta liberta la mia / visai visai ne per vyną Per langą / per skaidrų langą / kiaurai reginčio stiklo (p. 18-19)
Jonausko gamta ir žolės stiebeliai, ir kamanės buvo pakankamos sau, ir galbūt tai buvo jų didžioji vertė. Skaitydama galvojau, kaži, kuo Drungytės naivizmas kitoks - tarsi irgi kalbama apie gamtą, visus "kaip yra". Tik pas Jonauską gamtoje matomi dėsniai, veikiausiai ironizuojant mičiurinizmą ir lysenkizmą, "atkartodavo" žmonių pasaulio dėsnius - tuos, nuo kurių niekur nepabėgsi, o štai Drungytės šiltnamiai-eilėraščiai tampa tiek būdu užsidaryti ir sau šiltai augti šiaip jau netinkamose sąlygose, tiek teleportacija, langu į "ten kur geriau".
Ir vis dėlto skaitau ir negaliu negalvot, kad noras gyventi šiltnamyje yra artimas ir suprantamas. Labai panašiai - ir šitas, jis man labai patiko:
š첹ė徱Ծ
Neketinom klausyt, ką jie kalba, pašėrėme Nes jei Kūčios / tai Kūčios - visiems tegu šventė
Bet išėję iš tvarto išgirdom - kurmiarausiai Trankiai dygo puriom ir gelsvom smėlio kupetom
Ir staiga kiemas virto lauku piramidžių Ėmėm ženklo ieškoti arba kokių nuorodų
Jungėm tiesėmis / perpiešėm / lyginom brėžinius Su žvaigždynais ir astrologų žemėlapiais
Per tą laiką Hiadės nušluosčiusios ašaras alpo Dėl oranžinės Tauro akies / pranašaujančios sėkmę
Per tą laiką Pjovėjai trys kirto lėtai / bet užtikrintai Aptaškydami Sirijų juodu canis major krauju
Per tą laiką Dvyniai iš pabūklų salvėmis leido Geminidų pliūpsnius viens į kitą kvatodami
O Jupiteris uždegė optimus maximus šviesą ir tvarte Kažkas tingiai paprašė vandens / avižų ir tylos (p. 26)
Šitas gamtinis-idilinis intro man buvo savotiškai gražus ir žavus, skaičiau ir galvojau, kad tikrai pavydu ta ramybė, kurioje telpa ir žaluma, ir gamta, ir jos gyvenimas nepaisant mūsų (jei toks dar įmanomas), ir netgi kažkokiu būdu knygos bei visokie literatūriniai tropai. Tačiau tolesni skyriai tą ramybę greitai išsklaidė, ją pakeitė ne tai kad neramybė - tiesiog visokie vaizdiniai vaizdinėliai, vieni kaip iš vaikiškos poezijos, kiti kaip iš dainų tekstų (tas savaime nėr blogai, tiesiog dainose visada viskas išbaigta, išartikuliuota, visada iki galo išaiškinta ar savaime aiški situacija). Čia tas vaikiškasis:
trys karaliai
Rytas // Pūgos kieme susirinkusios gieda Tarsi moiros verpią / obelims apie žiemą Balta balta aplink - Salomėjos eilutė Byra laikas žaislų per spyglių žalią liūtį Trys karaliai kažkur dykumoj geria kavą Kol nubunda diena // Ir iš nuostabos amą Vos atgavus basom eina sniego sijoti Ledo tiltais tolyn į velykinę stotį (p. 45)
O čia pora posmų iš dainiško:
[...] Rudens ir delčios matematika - Tamsa auga lyg begalybė Ir tu man tampi nematomas Ir aš tau - viena tikimybių
[...] Bet šiandien rugsėjis. Dar šilta Laukinėje kriaušėje - širšės Ir mudu. Aplinkui - tiltai Per gelmę ir per paviršių (p. 50-51)
Keistas efektas, paprastai su poezija man būna taip, kad jei nepatinka - tai nepatinka, o čia pradžia užliūliavo, o pabaiga atpurtė. Duočiau 2*, bet už tą "prieškalėdinį" pridedu 1, kad ir koks idilinis buvo, jame tikrai norėčiau užsidaryti....more
Pirma pažintis, bet niekaip neradau kelio į Stankaus poeziją, joje buvo per daug asmeniškumų, kančios ir jos metaforų. Metaforos gražios, bet aš niekaPirma pažintis, bet niekaip neradau kelio į Stankaus poeziją, joje buvo per daug asmeniškumų, kančios ir jos metaforų. Metaforos gražios, bet aš niekaip nesugebėjau jų išgirsti, visko atrodė per daug - ir nebeskausminga. Pavyzdžiui, eilėraščio "Somnifobija" galas:
svarbiausia neužsimerkti stebėti savo rankas
per kambarį nubėga mane skaičiuojančios elektrinės avys - vienas - vienas - vienas -
venose pulsuoja įvairiaspalvės žuvys su peiliais vietoj žvynų
aš nemiegu - - - delčia nuo mano vyzdžių nuskuta sapnų rūką
(p. 23)
Skaičiau ir negalėjau pagaut, kodėl niekaip neatrakinu tų poetų, kažkada vadintų jaunaisiais, o dabar net nežinau - rimtaisiais? - Cibulsko, Noreikos, Stankaus, nes tikrai ne iš nenoro ir ne todėl, kad jų pasaulis atrodytų labai kažkuo svetimas ar nesuprantamas. Atrodo suprantamas, bet vis tiek sunku skaityti ir lieku kažkur už slenksčio. Bandysiu pasiieškoti recenzijų, kur rimtos kritikės ir kritikai juos aiškina, įdomu, kuris gi čia kabliukas nesuveikia....more
Kai Visata atsisėda netinkamoje vietoje viską laimėjo ir visiems bei visoms patiko, gėdingai apsižiūrėjau, kad visai nesu skaičiusi Jasponytės poezijoKai Visata atsisėda netinkamoje vietoje viską laimėjo ir visiems bei visoms patiko, gėdingai apsižiūrėjau, kad visai nesu skaičiusi Jasponytės poezijos. Ta proga pasiėmiau, kas buvo bibliotekoj. Bet tiek PK (Šٳܱė), tiek antroji man buvo didelis iššūkis, supratau (kas jau ir taip buvo aišku), kad nemoku skaityti poezijos, su kuria neišeina susitapatinti, o visa gamtinė / folklorinė srovė man yra ne tas žodis kad tolima. Tas tai natūralu, nėra juk taip, kad visiems viskas būtų artima, bet norėtųsi gebėti persijungti, išgirsti kitas, dar negirdėtas natas ir jas įvertinti. Bet aš nemoku. Ką darysi, su Madonna užaugus, paskui vargu ar klausysi Mozarto (dar galimi palyginimai su fast foodu ir pan). O gal?? "Visatą" tikrai dar mėginsiu.
Vis dėlto net ir su mano deklaracijom, kaip nesuprantu gamtinės poezijos/tapatybės, kai kurie tekstai tiesiog buvo labai gražūs kažkokia vidine ramybe, ne tik iš vaizdinių, bet ir iš aliteracijų ar ritmų/rimų:
Takas namo. Virsmas
Spalis suteka lapkritin suteka senstančios valtys vandenio venom jausdamos plūstančią pradžią šalnų ežere kiek nuardytą žšپ Գܲėą rudenio virsmo kare
tiesiai ž namo
pro banginio griaučius - šiltnamio griuvėsius paliktus krante įsileisk mane
krykia antis medinėj tamsoj įž
tik pusėn vienon
Z. 2012 10-2014 12 04 (p. 23)
Paskandos
Namuos nereikalingas jaučias vaikas upės slėnis apsemtas nežinios ir ūko skraistės
iš prarajos anundei kilo paskandos
o mano dieną šԻ č.
V. 2016 04 27
--
Paskandos - vienas iš senųjų pragaro pavadinimų, liudijantis vandenyse esant mitinę mirusiųjų buveinę. (p. 17)
Gal vis dėlto kaip ir muzikai, poezijai reikia išankstinių duomenų - jausti tam tikrą ryšį, jaudintis dėl tam tikrų išgyvenimų ar vaizdinių. Mane labai veikia išprotauta ir techniška poezija, žodinės ir fonetinės ekvilibristikos, ir iš Jasponytės abiejų skaitytų knygų kaip patinkančius pasižymėjau tuos eilėraščius, kur išgirdau rimavimo aidą. Bet, neturėdama ryšio nei su kaimu, nei su gamta, negaliu suprast jos sugretinimų ar nuostabos, nesižaviu senoviniais žodžiais (išskyrus gal tuos paskandus) ar išnykusių kalbų reliktais - tiesiog "perskaitau". Galėtum pagalvoti, kad švaistau poeziją, bet gal kada nors kas nors visgi pramuš?
Prišnekėjau apie save, apie knygą nė kiek, tai sau ir duodu tas 3*....more
Man LABAI patiko. Gal aš panašaus sugedimo lygio kaip Petrulis??? Gal tai ir sveika! Knygos labai laukiau, po Sterilios lūkesčiai buvo aukšti, GR pamaMan LABAI patiko. Gal aš panašaus sugedimo lygio kaip Petrulis??? Gal tai ir sveika! Knygos labai laukiau, po Sterilios lūkesčiai buvo aukšti, GR pamačiusi, kad yra šiek tiek skeptikų, nuliūdau. Ir kaip apsidžiaugiau po to!
Petrulis man buvo toks mini lietuviškas Wallace'as, gal ne tokiu užmoju ir beprotybės lygiu, bet panašiu kalbiniu hedonizmu ir net vietomis truputį, švelniai, bet sadistišku malonumu įsukant skaitytoją į žodinę centrifugą, kur tiesiog laikaisi prispaustas žodžių ir ritmikos, kol baigiasi tekstas. Atsimenu, rimuotą ir ritmingą prozinę kalbą buvau ryškiausiai patyrusi pas Ivaškevičių - Istorijoj nuo debesies ir truputį Madagaskare, dar dėstytoja per paskaitą sakė: "nu ta kalba... nervina neįmanomai!", o aš ne tai kad nesutikau - supratau, bet buvau apstulbusi, kaip gali taip būt, kad tiesiog žodeliai ant popieriaus tave gali tokiu sūkuriu varinėti. Vėliau panašų jausmą patyriau su ilgais įspūdingaisiais Woolf sakiniais. Na va, o dabar - Petrulio weird fiction :D
Nuostabus knygos dizainas (Gretos Ambrazaitės nerealus darbas) (tik ta markerio rūžava jau atsibooodo) ir pirmas tekstas viršelyje nuo pat pirmo puslapio daro ją panašią į kažkokį buduarinį skaitinį ir tas įspūdis niekur nedingsta. Petrulio žodžiai ir tekstai, atrodo, teikia kone savitikslį jų jungimo malonumą - jokios Poeto misijos, jokių Ars poetica, jokių prisiminimų ar raktinių patirčių išsakymų - vien džiaugsmą teikiantis konstravimas kaip puzlas. Čia prisiminiau Pereco Life ir galvoju, kad jis irgi bent šiek tiek savitikslis ir sau malonus? Bet iš tiesų tai ne tik Perecas, bet ir bet kokia literatūrinė semiotinė, intertekstinė analizė, leidžianti pasaulį ar jo fragmentą suskaidyti į gabalėlius, tada juos apžiūrėti, sujungti iš naujo ir teigti, kad sujungimas iš naujo, savotiškas autorinis kūrinys, leidžia kažką pasakyti apie pasaulį. Galvodama tiek apie analizes, tiek apie Perecą ir Petrulį suprantu, kad tikrai pasako. Pavyzdžiui šis apie žiaurumą arba toliau apie žmogų kaip gyvybę (tik kokią?) pozityviai beasmenėje biurokratijoje:
Žܰܳ
Jis šaukė: "Palestina!" Buvo visiškai nuogas, Skustas ir laimingas... M. P.
Manęs nesučiupsit, nepavyks manęs sulaikyti. Esu nesugaunamas ir nenubaudžiamas. Galiu jums daryti ką tinkamas, kad tiktai pasitenkinčiau, kad išties pasilinksminčiau. O jūs pajėgūs galbūt tiktai mane numarinti, tačiau be bausmės malonumo. Man labai nuobodus jūsų nuožmus teisingumas, jūsų keršto troškimas, juos pranokti galiu. Jūs manęs nepasieksit, manęs nepačiupsit, nors tve- riu jumyse. Nes tveriu jumyse! Aš mirtingas, jūs - ne (savo dienos sapnuose), aš viduj, o jūs išorėj, taigi, jums nepasiekiamas. Jūs manęs neįkalinsit, tik išlaisvinti galit mane bausdami (savo išorėj) ir galbūt numarinti, be bausmės tiktai malonumo. Man labai nuobodus jūsų nuožmus teisingumas, jūsų keršto troškimas, juos pranokti galiu. Man smagu, jog galiu su jumis pramogauti, jums daryti ką tinkamas. O jūs esat pajėgūs galbūt tik mane numarinti, be bausmės tiktai malonumo. Kol tve- riu jumyse, propaguojat dorumą ir nekaltumą.
(p. 74)
ŽDzܲ
Nervingai trūkčiojantys kūnai progreso akte sudaro vieną didelį, besistanginantį kūną, nuaustą iš konstitucinių raštų ir empatiškų institucijų. Ir viskas tarsi jau būtų gerai šiame procese teisėkūros, šiame statiny liberalios demokratijos protingumo prasme, jei ne žarnos, išplerusios tai vienur, tai kitur, išnirusios iš raidžių vandenų, iš raidynų gelmių, kartu su garais dvokiais, lyg salos pakilu- sios, infekuojančios raštų raides, iš kurių kas kartą užgimsta vis naujas žmogus.
(p. 18)
Šitas žiauriai gražus, kafkiškas, beveik "pataisos darbų kolonijoje", tik Kafka tragiškas, o Petrulis judina tas žodžių akėčias ir visai tuo mėgaujasi:
Pramoga
Apsimesti, kad nesupranti, nesuprantant, kad nesupranti, - tai svarbiausia dirbant pareiga, kas, tik nežinia, įpareigoja ją. Tai pati svarbiausia darbo pramoga - kūną judinti, sakyt žodžius. Žodžiai lekia, virsta sakiniais, ir nepastebi darbuotojas nė pats, kaip susidėlioja jam mintis. Taip pavyksta jam susikalbėt su kitu darbuotoju kaip jis, kuris trykšta žodžiais kaip jis pats, kol galiausiai paaiškėja, kad jis pats ir atsako į savus žodžius, o klientas, jie- dviem palankus, sako jiems tą patį iš esmės, kol suskyla bekalbėdamas ir jis į darbuotojus bei klien- tus. Ir diena, darbinga nuo pradžių, išsyk tampa darbingesnė dar. Visi dirba, sukasi ratu - ratas vienas, o visų šitų neaprėpiamai daugiau nei du.
(p. 9)
O toliau nurašiau dar keletą tiesiog gražių. Man patinka, kad Petrulis, nors ir neklausia apie Poeto Misiją, visą laiką klausia apie žmogų ir pasaulį, prilimpantį prie žmogaus, žmogus jam įdomus kaip gyvybė, bet ir toks pobjauris - maloniai ir visiškai vidutiniškai pobjauris, be jokių gelmių ir tragiškų nuopuolių ar baisių žiaurybių. Dabar, ypač fone vis dar vykstant karui, ribų neperžengiantis bjaurumas, menkas ir minimalus žiaurumas atrodo toks atpalaiduojantis ir nuraminantis - ir, taip, hedonistiškas. Galbūt čia galima kelti klausimą, ar etiška tuo užsiimti ir džiaugtis. Ir vis dėlto suprantu, kad pernai ar prieš dvejus metus nebūčiau apie tai galėjusi net pagalvoti - atrodė visiškai amoralu mėgautis bet kuo, o tuo labiau žodžiais, - o vat šiemet, šiandien, jau gana lengvai tai priimu ir maloniai skaitau neįpareigojančią poeziją. Gal aš net ne tiek panašaus sugedimo lygio kaip Petrulis, o tiesiog esu iš Petrulio poezijos, tokia vidutiniška šlykštukė. Nėra baisiai malonu tą suprasti, truputį nervina, bet tik truputį, ir tai, kad tik truputį, rodo, kad taip ir yra. Va, jau net ir panašiai prabilau :)
Գٲė
Valandų valandas sėdėti ant kėdės priešais sieną, valandų valandas galvoti, kas kalba, kas turi kalbėti. Bandyti prisiminti slaptažodį, ban- dyti kreiptis vardu į tai, kas jį turi, gausiai rašyti į grupsą. Valandų valandas sėdėti ant kėdės priešais sieną, stebėti pasaulio mirgėjimą. Prisiminti slaptažodį. Sėdėti priešais sieną prieblandų prie- blandoj, sutrūkusioj sintaksėj. Priešais sieną sėdėti, jos pačios neregėti, tik pasaulio mirgėjimą. Sėdėti priešais sieną, vaizduojantis, jog tikrovėje, toje tikresnėje, pačioj tikriausioj tikrovėj (kamgi čia kuklintis), kur nereikia sėdėt priešais sieną, jūs galėtumėt eiti kartu, jūs galėtumėt būti kartu - su kėde arba siena, o gal net išsyk su abiem. Būti ir eiti kartu, kaip daikto vardas kad eina su jo būdo vardu, kol staiga juos sukeičia kas vietomis ir jie eina toliau, tik truputį kitaip - šiek tiek girtesni.
(p. 19)
Normalu
Jie, panašu, jei tik egzistuoja savyje ir tiktai su savimi, yra nekažkas. Kol neišblaško savęs pramo- gaudami, kol neužsimiršta arba neįsitvirtina kam nors tarnaudami. Kas jie tokie? Be pačių įstabiausių pasiryžimų ir netikėčiausių įsitikinimų, ar jiems dar kas lieka? Ar jiems dar kas lieka be tų, kuriuos galėtų įtikinti, kuriuos galėtų užkrėsti, ir taip prie savęs prisirišę tverti su jais kartu, įtikėdami, kad tai yra meilė (ir galbūt tik dėl to iš tikrųjų mylėdami)? Kas jie tokie? Kas yra tas, kurs juos stebi? Kokius jie laiko gyvūnus? Ar turi vaikų? Kas jie tokie ir kas yra tas, kurs juos stebi? Štai tenai, tolumoj, hori- zone, švyti keliaaukščiai namai lyg erdvėlaiviai. Jie visi į butus padalinti, o butai - į kambarius, ir tai normalu.
(p. 21)
Vietos
Iš nematomybės ir dėl jos darbų kartais randasi, sakytum, ištrykšta tai, kas neprižiūrima niekaip, niekaip nevaldoma, ir įgyja pavidalą smurtinį, pavidalą švelnų, o tarp jų, tų pavidalų, esti vietos visokios - apsitrynusios, kartais plaukuotos, dargi būna - labai jau tvarkingos, naujai pastatytos arba renovuotos, ir niekas nežino, kuri iš tų vietų kada kam suduos, o kuri kada pabučiuos. O galbūt buči- nys bus kaip smūgis. Vietos negyvos ir gyvos, kame tveriate jūs? Kur ta vyriausia vieta, kuri jus įtempia, jūsų temp- lę šūviui paruošia? Ir patenka į stemplę tada vienas kitas gurkšnis lipnaus, kuris jus sulipdo su žmonėmis arba jais net paverčia.
"Šunį vaiduoklį" nebaisiai lengva buvo prisijaukinti, jis man pasirodė visai debiutinis - dar iki galo jo neperkandau, nors gal čia visgi ne jo, o man"Šunį vaiduoklį" nebaisiai lengva buvo prisijaukinti, jis man pasirodė visai debiutinis - dar iki galo jo neperkandau, nors gal čia visgi ne jo, o mano problema, man vis reikia kokių nors kontekstų, kad ką suprasčiau, o gaunu knygą "pliką basą" ir nebežinau. Kita vertus, prisiminusi įvairiausias skaitytas PK galvojau, kad jis ("Šuo vaiduoklis") atrodo nepretenzingas ar mažiau pretenzingas nei dauguma debiutų, net su tokiu pretenzingu intertekstu pavadinime.
Patiko visi eilėraščiai, kur veikia šuo, šuns / brolio paralelė, kažkokia bendra priešinimosi nykimui, bet ir apatiška nuotaika. Nežinau, ar tai laiko, poetikos ženklas, ar būtent toks yra Toleikytės (šitos) balsas; man čia labai tiko tas mėlynas rašalas baltame popieriuje - ne tik atseit tušinukas (kaip pakeverzotas tekstas knygos pradžioje), bet ir kažkas, kas gali išsiplauti ir nušviesėti. Ne tai kad būčiau nušviesėjimo propaguotoja, tiesiog spalva pasirodė tinkama turiniui. Gal dar ir tokia dienoraštiška, kaip ir kai kurie eilėraščiai - iš prisiminimų, vaikystės patirčių, žinomų tekstų ir viso kito balasto, kurį paprastai, bent iki įsijungiam į kapitalizmo mėsmalėlę, dažnai nešiojamės ir apdirbinėjam. (paskui, bent man, nebelabai yra laiko) Gal iš čia atsiranda užsimąstymas ir metaforų plėtjimas, pavyzdžiui, kaip eilėrašty "X-ray", kur rentgeno vaizdinys tarsi suteikia progą vienu spinduliu perskrosti savo mintis, galimas traumas ("peršvieski mane susirietusią embriono poza" - iškart dramos potencialas) ir tikras traumas (brolis vertėsi trakštelėjo kaklo slankstelis).
Skaitydama vis galvojau, kad šuo-brolis jungtį mes suprantame, bet štai šuns mirtis ir brolio mirtis jau atrodo kaip max opozicija, kur, atrodo, net sakinyje nepadoru tokius dalykus sugretinti. Skaitant Toleikytės poeziją kaip tik ir atrodė, kad pas ją nėra tokių skirčių, kad ją į priekį veda prisiminimai ir skausmas, bet nėra prasmės klausti koks - įvairus. Gal toks yra lyrinės aš samurajaus kelias. Ir vis dėlto tas kelias nekelia tokios nuostabos kaip, pavyzdžiui, ką tik skaityta Jasponytės "Visata", gal kad jis gana aiškus (kančia yra, kančią galima įveikti), gal kad asmeniškas. Gal ir nesugebėjau įsiskaityti, neturiu geros poe-ausies. Galiausiai rinkinys liko visai fainas, bet didelio įspūdžio nepalikęs....more
Labai patiko Latako Salos, apsiskelbiau jo gerbėja ir bandžiau susipirkt visas jo knygas, kurias tik radau. "Lokenos", nors ir visaip kaip apdovanota,Labai patiko Latako Salos, apsiskelbiau jo gerbėja ir bandžiau susipirkt visas jo knygas, kurias tik radau. "Lokenos", nors ir visaip kaip apdovanota, man vis dėlto nebuvo tokia įspūdinga kaip naujausia. Gal naujausioj jis jau ištobulinęs tą liaudies menininko/žodžių drožėjo stiliuką, o "Lokenose" tarsi daugiau šiaip visokių tarminių žodeliukų, žodžių žaismų (kauko lėlė kaukolė lė kauko laiptai), yra ne visada gerai atrodančios didaktikos (pvz eilėrašty "Raminamieji" aiškina, kaip nereik gert vaistų, geriau užkast tabletes sode ir išaugs obelis - ok, aš suprantu ne tik tiesioginę, bet ir metaforinę reikšmę, bet man vis tiek nepatinka), dar nėra įdomių užsukimų eilėraščių pabaigose, kurie man taip patiko "Salose". Visai graži knyga, bet man vis dėlto liko uždara, "Salas" gal imčiau į negyvenamą salą, bet "Lokenų" turbūt ne.
Ir vis dėlto radau mėgstamiausių eilėraščių, taigi tikrai nenusivyliau. Kai kurie labai priminė Mariaus Jonučio Kaimo pasakos naivizmą ir vaizdinius, gal dailininkai kažkaip kitaip rašo eilėraščius? Galvoju, kad ir Dovilės Bagdonaitės jie kažkaip kitaip vizualūs, nei aš įpratusi skaityti, ir tas man patinka.
Latako lokenų mylimiausi:
ė
Viena tapė mylimą savo kalę per visą studijų laiką vienui viena miela buvo stebėti kaip auga stiprėja tapymo technika perėmė seną olandų meistrystę išgauti daiktui kelių sluoksnių marso ir umbros rudumais cinko baltalais
galiausiai išvydom šunelio agoniją galva dar keliasi kojos neblaiko
jau ir galva
(p. 74)
ܲūپ
ܲūپ turi šviesos ir be saulės kaip ir žmogus mena praėjusią meilę ne meilę mažas geležies dureles savo slaptybėj jos girkšt atsidaro užklumpa tave su knyga su vyno taure atsidaro per sapną lyg mirties valandą
(p. 97)
Mechaniko dainelė
Lakūnai dangaus juodadarbiai prieš skrydį dalija mantą draugams - jei kartais pražūtų
iškyla padangėn vaikai o grįžta barzdoti seniai liūdniausiom akim jose po kiekvieno skridimo daugėja dangaus
lakūnai - dangaus upeiviai vartus darinėja klebena aš skurliuos palikęs ant žemės aš vabalas tepale
Su Jasponytės poezija susipažinau tik pernai, man ją skaityti (tuos ankstesnius rinkinius Šٳܱė ir Vartai Auštrieji) buvo sunku - ji atrodė labai saSu Jasponytės poezija susipažinau tik pernai, man ją skaityti (tuos ankstesnius rinkinius Šٳܱė ir Vartai Auštrieji) buvo sunku - ji atrodė labai savita, etniška ir nuolat atsakinėjanti į klausimą "kas aš", o gal dar tiksliau - "iš kur aš". Tas "iš kur" yra labai šiuolaikiškai etno - Jasponytės eilėraščiai iškelia tai, apie ką aš sakyčiau "mirusios kalbos" ar "mirusios tarmės" ar "mirę žodžiai" (ir taip sakydama nebūčiau labai vulgari, nes daugeliui tų žodžių prireikia paaiškinimų išnašose), nors šiaip akivaizdu, kad negali būti miręs dalykas, kuris randa vietą poetiniame tekste. Jasponytės etno man ir patiko, ir buvo sunkus tuo, kad nieko nestilizuoja, nelaksto su tautiniais drabužiais rateliu, bet atgaivina kažkokius man asmeniškai nesuprantamus ornamentus ir vaizdinius, juos paverčia savo visatos dalim. Kai tau tai nesuprantama, priimti ar įsijausti sunku, ne iš tų tekstų, kuriuos norėčiau tiesiog iš malonumo skaityti vėl, bet tas pasaulėvaizdis, kad ir iš tolo, atrodo įspūdingai. (o kodėl ji negavo tos dabar pagarsėjusios Miškinio premijos, ar jos poezija nesiskaito aukštaitiška? gal dar ne visi Kazielos draugai gavo, remiantis Pumpučio straipsniu Šatėnuose...)
"Visatos" ketvirtame viršelio puslapyje parašyta, kad įsivietinimo procesas per knygas autorei jau yra įvykęs ir dabar ji ieško ko kito, ir tą perskaičiusi tikėjausi, jog knygoje bus mažiau šaknų ieškojimo. Taip ir buvo. Šita Jasponytė man buvo labiausiai prieinama ir suprantama; nežinau, ar tai gerai, bet net neturėdama panašių patirčių, atrodo, visą laiką girdėjau, apie ką ji kalba. Per Knygų mugę su draugais šnekėjom, kad knygos pavadinimas kuria klaidingus lūkesčius - joje nėra nei paradokso, nei ironijos; aš šiaip įsivaizdavau, kad ta ne vietoje atsisėdanti visata - tai vaikas (ar bent jau katinas), bet knygos pasaulyje apskritai viskas - ir net visata! - yra savo vietoje ir savo laiku. Dėl tos dermės ir ramybės net ir tas pavadinimas netrikdo ir nenervuoja.
Buvo įspūdinga, kaip į visatą įsikomponuoja ir joje savo vietą turi net tai, ką mes šiaip laikome pertrūkiais - kovidas, karantinas, karas:
KARANTINAS
Geltonos yra žemėje lapkričio spalvos katė iš balutės laka
truputį sulėtintas laikas sutirštintos erdvės
ir šiandien man atrodo rytojus kuris iš tikrųjų - vakar.
Tik šviečia geltoni lapai karantino tamsoj išsikerojusioj
katė iš balutės ją laka dabar bet atrodo, kad vakar.
(p. 25)
Šitas irgi buvo labai įspūdingas - kaip parašyti apie netektį ne kaip apie pertrūkį, tarpą ir nesatį, o kaip apie tos visatos dalį? Man be galo patiko Jasponytės pasitelkta rando metafora (skolinsiuosi, nurodydama autorystę), išties - kažkoks kitas audinys, vis dėlto sujungiantis, bet ir, kita vertus, prie tam tikrų ligų išnykstantis pats pirmas, vėl atveriantis žaizdas, tvarus tik iš pažiūros.
RANDAS
Randas užima vietos - kuo gilesnis, tuo daugiau mirusieji mumyse užima vietos nė kiek ne mažiau nei gyvieji ir kuo pats išėjimo arčiau esi tuo mirusių tavyje vis daugėja - o nėra begalinio plėtimosi o kosminė tamsa tirštėja ir nežinia kaip sutalpint visus ten kur juos karas šitaip sutirština
o tu tebesi čia - nors tavo vidus biologinio amžiaus jau seniai nebe atitinka esi randas vietą užimantis kituose gyvas.
2023 07 20-2024 01 16 (p. 92)
Šitas buvo trumpas, iš tokių priartėjančių prie aforistinių, paprastai tokių nemėgstu, o štai va kaip smigtelėjo. (dar per mano gimtadienį parašytas!!! priėmiau kaip savotišką dovaną, kurios neprašiau ir nepatirsiu, o bet kažkuo įsėda, o gal ta tau neįmanoma, bet protu suvokiama patirtimi ir įsėda - čia kažkokie sudėtingi mechanizmai)
***
Ant aukšto dėlioju mamos mergautinius stikliukus iš Krymo pajūrio
ir visa tai dar ilgai man nėra laiko smiltys.
Zarasai, 2022 08 27
(p. 47)
Šį kartą, kitaip nei su ankstesniais Jasponytės rinkiniais, norėjosi išsirašyti daugelį, apie daugelį dar pagalvoti. Gal kad knygoje jau nebėra tų klausimų, kurie šiaip jau svarbus dalykas, bet kiekviena ir kiekvienas juos skirtingai užduodam ir (bent aš), būdami egoistiški vartotojai, nebūtinai sugebam kito, juolab nepažįstamo, klausimus išgirsti, vis atrodo - nu ok, čia tavo kelias. Šioje Jasponytės knygoj pirmą vietą užima nebe klausimai, į kuriuos skaitant neaišku kaip atsakyti, o atrasti atsakymai, kuriuos lengviau išgirsti, tuo labiau kai jie atsiranda ne kieno nors kito sąskaita ir ne per santykį su kuo kitu. Kaip gali tekstas būti ir su tokiom ryškiom etinėm-vertybinėm atramom (kurias tu gali vertint - artima, tolima ir pan.), ir sykiu toks neįpareigojantis, nieko iš tavęs nereikalaujantis? Man galbūt šitų dviejų dalykų dermė atrodo įspūdingiausia.
Žodžiu, man kaip neprofesionaliai poezijos vartotojai buvo lengviau skaityt :)
Paskutinis, gamtinis ir metaforinis, ir tiesiog gražus; galima sakyti, tai ta penkta GR žvaigždutė už tai, kas dar biški pranoksta "geras ir gražus":
VV Landsbergio esu skaičiusi tik vaikiškas knygeles ir vis dar svajoju iš naujo perskaityti Rudnosiuko istorijas - kai tik išėjo, buvo žiauriai keistoVV Landsbergio esu skaičiusi tik vaikiškas knygeles ir vis dar svajoju iš naujo perskaityti Rudnosiuko istorijas - kai tik išėjo, buvo žiauriai keistos, o dabar gal jau geriau pagaučiau. Poezijos dar nebuvau skaičiusi. Ji man pasirodė deklaratyvi ir nuspėjamomis temomis (šeima, partizanai, mitai), bet labai gražiai parašyta. Kai kur net nesuprasi, ar tai poezija proza, ar kas, tiesiog toks teksto bangavimas kaip pas kokį Granauską. Pavyzdžiui (nurašau tik pradžią, nes eilėraštis per du puslapius):
* bevardis
dabar esu bevardis. Nebežinau, kiek metų sėdim čia ir kiek sėdėsim; kaip nežinau ir kas esu, ir kas tie du, kas naktį budin- tys šalia, linguojantys - trūnijam begalybę laiko ir iš kapaviečių išsiropščiame tik tada, kai ima temti - nė nežinau iš kur minėtas įprotis, gal net taisyklė (šią tvarką radome atvykę ir neketiname jos griaut); susėdam ant suolelio, priglusdami arčiau viens kito, taip net šilčiau (juokauju - nešalta mums, nebent jaukiau ir kaukt nebesinori) - suolelis tuoj už kapinaičių, prie pat sukry- pėliškų amžinybės vartų, kurių jau nieks nevarsti, net nekalba apie remontus, tvorą, antkapius: sunykę visa, iš dulkių dulkės- na - taip mums, matyt, ir reikia, o prieš akis pušynas akytėms paganyt, žaliuojantis, vis augantis, vis dūlantis bei pūvantis, tai vėtra išverčia ar žaibas šaką nukerta, kas dieną prieš akiduo- bes tas pats peizažas, o kinta nebent smulkmenos - praskridęs kėkštas, žebenkštis pralėkus, kiškis, jeigu urvelį kas išsikasa ar lizdą susuka, iš karto šventė, iš karto savas, toks kaip ir mes - [...]
(p. 10)
Visą laiką poezijos knygose visus prozinius intarpus norisi praverst, nes jie žiauriai nuobodūs, nei tai alegorijos, nei tai belekas (galvoju, kiek kartų bandžiau bent suprasti Radausko tuos tekstelius). Bet pas Landsbergį ta vidinė ritmika užliūliuoja, tekstas tampa vos ne kokiu nors užkalbėjimu, čia labai pritinka ir visokie gamtiniai vaizdiniai, ir šiaip, tiesą sakant, "čto vižu, to poju" turinys, tu skaitai ir dėl ritmo vis tiek jauti, kad niekas nėra savitiksliška, kad gal viskas galiausiai kažkur susives, kaip perspektyvos linijos į tašką. Labai gražus įspūdis.
Tokių tekstų šiaip jau nedidelėje knygelėje - ne vienas, ir jie labai gerina įspūdį, gera skaityt, toks "poezijos jausmas". Bet čia pat atsiranda visokios amazonės nupjautom krūtim, gyvos įsčios, senis vaiko kūne - Reikšmė Liejasi per Kraštus (vėlgi prisimenu Šlepiko Namą anapus upės), o dar čia pat - eilėraščiai apie šeimą, mamos mirtį, tėvą. Visi turi teisę rašyti apie šeimą ir tėvą, bet kai tavo tėvas yra žinomas (pelnytai) visų amžių ir aplinkų LT žmonėms, tai tie eilėraščiai vis dėlto nėra TIK eilėraščiai, jie pasakoja kažką daugiau, ir vis dėlto eilėraštis apie mamos mirtį ir kaip per karantiną šeimą kasdien įleisdavo pas ligoninėj gulinčią mamą, nors tuo metu niekam nieko neleisdavo lankyti, ima balansuoti ant "nefaina" ribos. Ta riba yra įdomi ir čia galima daug galvoti apie tikrovės ir meno santykį, bet šiaip realiai tai nieko nesugalvosi, tik konstatuosi, kad va čia, tokiose vietose, atsiranda įtampa, žmonės turi teisę rašyti apie tai, ką tik nori, bet ir skaitantys žmonės turi teisę skaityti, kaip nori, ir štai čia yra tas aštrus kampas, į kurį gal kas nos užsigaus ir tu negalėsi pasakyt, nei kad tas kaltas, nei kad anas.
Vo, įsikvėpiau ir pati pradėjau kilometriniais sakiniais rašyti. Šiaip man patiko VVL poezija, nesitikėjau, bandysiu paskaityti daugiau (jei yra). Bet žvaigždučių vis tiek duodu tik vidutiniškai, ne dėl minėtųjų įtampų, o labiau dėl visų vaikelių / maldelių / amazonių, aaaaa nevirškinu. Bet tuo pat metu kažkokiam formos lygmeny negaliu paneigt, kad gražu. Va ir dar viena įtampa, stačiai litteorijos seminaras....more
Pirma pažintis su Kaziela, bet ne man. Keistas efektas: skaitai ir supranti, kad vis dėlto rašo žmogus su savo stiliumi, jau atkalęs ranką ir tt, ko dPirma pažintis su Kaziela, bet ne man. Keistas efektas: skaitai ir supranti, kad vis dėlto rašo žmogus su savo stiliumi, jau atkalęs ranką ir tt, ko dažnai taip trūksta skaitant visokias PK. Bet vis dėl to smarkiai ne man.
Atskiras skyrius skirtas 2022 m. prasidėjusiam karui, jis man skaitėsi labai prieštaringai: 1. Visiškai supratau neviltį ir norą kažkaip įžodinti baisias patirtis, bejėgiškumą, neviltį, 2. Vis galvojau apie Buroko kažkada pastaruoju metu pasakytą mintį, kad šiuo metu rašoma karo poezija yra terapinė ir tikslinga, jai taikomi būtent tokie, o ne(būtinai) poetiškumo ir pan. kriterijai, 3. Pradedu suprast garsiąją frazę apie poeziją po Aušvico. Galbūt tuo man ši knyga buvo vertingiausia: ji puikiai iliustruoja įtampą tarp "nu nepadoru ir karo krautis kapitalą" ir "nežinau kaip apie tai kalbėti, bet būtina kalbėti". Kadangi dauguma tekstų nuslysta arba į vieną, arba į kitą pusę, šita knyga atrodo labai vertinga tuo svyravimu tarp, vien kaip nekraštutinumo galimybė.
Nu bet ir tiek, daugiau niekas joje neužkabino. Gal čia mano problema. Nu bet ir knygos. Pvz, diptikas "Karo moterys", parašytas 2022-02-13. Kam dėt tą datą? Kad pabrėžt, jog aš žinojau, jaučiau, kad bus karas? Ar tai nenumenkina paskesnių eilėraščių (kaip "Buča"), rašomų tarsi iš patirto siaubo ir negalėjimo susitvarkyt su naujienomis?
Aš gal per daug apie tą karą, bet kad jis iškeltas į pavadinimą - prašymai dievui neatsimerkti ateina iš eilėraščio "Mariupolis" apie nuo žemės nušluotą miestą ir sunaikintus žmones. Ar tai gera etinė / dvasinė pozicija? Ką aš žinau, mes tai žiūrime į tuos vaizdus, raginame vieni kitus ir kitas neužmiršti, liudyti, bet tai dievą kažkaip (kažkodėl??) reikia nuo to apsaugot? O pagal krikščionybę netyčia nėra taip, kad Kristus kaip tik turėtų būti (ar būti matomas) visuose karuose, ar ne apie tą kalba Castellucci ir jo cituojamas Messinos paveikslas, kur Kristus visą laiką žiūri į žmogų (mus)? Taip kad visokie "neatsimerk" ir pan. skamba jei ne visai falšyvai, tai kaip poetinė klišė.
Ok, bet karas yra tik vienas knygos skyrius, kuris sukėlė minčių. Kiti tiesiog praplaukė: kažkokios abstrakčios figūros ir situacijos (moterys, mergaitė, vėjas, veidrodžio stiklas, lapkritis, linija), kaip ir dažnu atveju - matyt, kažką reiškiančios, bet aš nežinau ką, o jų dermės pagauti nemoku / neturiu tam duomenų. Ką padarysi, tai yra natūralūs skaitymo barjerai, bet nežinau, ar dar bandysiu skaityt Kazielą. Nebent vėl išrinks į dvyliktukus / penketukus, tada jau iš pareigos-įdomumo, bet tokio nepatiklaus....more
Šalia kitos pastaruoju metu skaitytos poezijos Žekevičiaus rinkinys truputį nublanko, o gal tiesiog aš nesu jo skaitytoja. Kaip ir debiute Maratonas, Šalia kitos pastaruoju metu skaitytos poezijos Žekevičiaus rinkinys truputį nublanko, o gal tiesiog aš nesu jo skaitytoja. Kaip ir debiute Maratonas, čia kalbama pavargusiu balsu, atrodo, tas žvilgsnis į bedugnę yra ne staigios nevilties, o nesiliaujančio kasdienio užsiknisimo kasdienė dalis. Gal dėl to ta bedugnė atlaidžiai šypsosi - yra kas į ją žvelgia tik ribinėse situacijose, o prie šito žvelgėjo ji jau pripratusi, jam tai darbo (išsigelbėjimo?) dalis.
Kad rašymas yra darbas - sveikintinas požiūris, taip ir yra; apie tai dažniau kalba prozininkės/ai (gal poezijos rašymas vis dar labiau siejamas su "noru", negalėjimu nerašyt ir tt? nežinau), bet juk ir eilėraščius rašyti yra dirbti, įvairiais būdais atlikti kūrybines užduotis. Beje, skaityti šitą Žekevičiaus rinkinį man irgi priminė darbą. Aš šiaip mėgstu dirbt ir "priminė darbą" man neatrodo kažkas baisaus, tiesiog reikia įjungt galvą, pabandyt daugiau ką prisiminti, praeit pro nuobodesnes vietas ir pagalvoti, kuo jos nervina. Nuobodesnių vietų knygoje vis dėlto buvo daugiau - daugiau vietų, kur, atrodė, mums tiesiog pateikiamas kūrybinis sprendimas ir lieka toks "va", maždaug "padariau". Pavyzdžiui:
entropija
kada nors visa tai baigsis ir vėl būsiu normalus kada nors visa tai baigsis ir vėl būsiu kada nors visa tai baigsis ir vėl kada nors visa tai baigsis ir kada nors visa tai baigsis kada nors visa tai kada nors visa kada nors kada
(p. 58)
- taip, nubraukiant po žodį keičiasi prasmė, tie patys žodžiai iš užbaigto teiginio virsta kitu užbaigtu teiginiu, neužbaigtu teiginiu, klausimu ir tt, bet kas toliau? Ar čia norima kažką pasakyti apie kalbos ribas, apie žodžio keitimąsi vis skirtinguose kontekstuose? Atsimenu, su tuo gražiai žaidė Stasys Jonauskas, bet ten jis ironizavo ("Tobulas eilėraštis"), o čia viskas labai rimta ir labai neaišku. Užtai daug įdomesnis atrodo kitas Žekevičiaus eilėraštis "negentropija" (p. 70), kur eilutės apverstos (nuo vieno žodžio prie dešimties) ir reikšmė ne yra, o siaurėja ir griežtėja, vis pridedant po vieną žodį.
Kaip ir "Maratone", šioje knygoje dažna "paviršiaus" ir "gelmės" (tikrumo prasme) priešprieša, ir ta priešprieša atrodo jau tokia girdėta ir netgi neteisinga. Daug įdomiau, jei paniręs randi ne Gelmę ir Tiesą, o tiesiog kitus pasaulius, pvz kaip Noreikos "Akvanautuose". Pas Žekevičių leidimasis į gelmę reikalauja drąsos, yra gamtiškas ir, supraskime, natūralus, kitaip nei gyvenimas paviršiuose. Pvz:
tamsioji materija
o kas jei visa tėra sėlinantys įtrūkiai tūnančios tuštumos kurių mieliau - valingai ar ne - renkiesi nematyti
geriausiu atveju mėšlungiškai pildai ertmes nereikalingais daiktais pertekliniais darbais naujomis patirtimis dar ir dar viena dopamino doze
užuot išmokęs nardyti po tamsiosios materijos įdubas lyg nirtus jūrų velnias
užuot drąsiai leidęsis gilyn ir gilyn atmerktomis akimis
vis pasišviesdamas kelią
(p. 48)
Šia prasme Žekevičius kalba baisiai nešiuolaikiškai (gal žiūrėjimas į bedugnę atveria amžinybę), nes dabar juk psichoterapiškai hipsteriška ir populiaru džiaugtis paviršiumi, nesureikšminti ir neprisigalvoti; taip gyventi lengviau ir iš tiesų paprasčiau. Nerti į gelmę atrodo senoviška, toks "go read a book" pasiūlymas, ir šiaip jis fainas, nu bet kodėl jį žymi tokie neįdomūs įvaizdžiai - nirimas, gelmė, atmerktos akys, tamsa? Jie tinka prie bedugnės temos, bet sykiu eilėrašty pasitelkiami gana didaktiškai, tarsi tikram buvimui būtų tik va šitas būdas ir daugiau jokio kito.
Ta pati didaktika, kuri net nebesuprasi, ar yra didaktika, ar šiuolaikybės kritika (gal tai tas pats?) ir čia:
tolyn ir tolyn
pavargę ir melancholiški tūnome prieblandos zonoje tiek to bėgimo
tų viltingų svaičiojimų apie nuolatinį tobulėjimą ir iššūkių alkstančią dvasią
kur kas patogiau būti ant asfalto ištiškusia apatiška vienaląste niekaip neperprantančia ko tas sukruštas finišas nė velnio ԱėᲹ
(p. 18)
Perskaičiusi pradėjau galvoti - taip, viskas nyksta, taip, sėdėt paviršiuje yra tipo patogiau ir nereikalauja pastangų (nes nebėgi, nenardai, esi apatiška/s ir neveikiama/s emocijų), o kas galiausiai iš tos bedugnės, ar tai tik teorinis geresnis pasirinkimas, kur teoriškai glūdi viskas, ko neliko arba ko trūksta paviršiuje? Tokia svajonių šalis, svajonių slėptuvė, nes dienos šviesa ir pasaulis yra sunykę, o vat oloje/gelmėje, priešingai nei pas Platoną, viskas išlikę tikra ir nepaliesta nuo pat pasaulio susiformavimo, su visais jūrų gyvūnais ir žmogaus neišnaudotomis paslaptimis. Tokia mintis nėra tolima ir, tiesą sakant, tiek karo, tiek apskritai šūdinos politikos (pvz naktinių taikiklių įteisinimo) kontekste nuovargis nuo pasaulio ir noras užsidaryti kokioj nors slėptuvėj ateina labai dažnai. Bet tas slėptuvės ir gelmės idealizavimas, noras paėپ mane vis dėlto nervina - tikresnis darbas atrodo ne žiūrėt į bedugnę, o išbūti ištiškus ant to asfalto ir paviršiuose.
Gal vis dėlto klaidingai supratau knygą, gal bedugnė ir nuovargis joje reiškia visai ką kita, negu įžiūrėjau (aš irgi, kaip ir Žekevičiaus atveju rašoma, žiauriai norėčiau geriau matyti į tolį ir apskritai geriau matyti), bet savo šiandieninėm jėgom perskaičiau būtent taip, mano šiandieninei aš ta knyga ne itin patiko, bet buvo įdomu apie ją galvoti....more
Nu knyga kaip visuma man nelabai patiko, bet gerai, kad Dangvydės eilėraščiai pagaliau išspausdinti, gal ji kažkaip dar gali tuo džiaugtis - tikiuosi.Nu knyga kaip visuma man nelabai patiko, bet gerai, kad Dangvydės eilėraščiai pagaliau išspausdinti, gal ji kažkaip dar gali tuo džiaugtis - tikiuosi. Faina rinkinio mintis - kad jį sudaro dviejų draugų eilėraščiai, kad abiem poetams artima panaši stilistika, netgi galiausiai temos - queer meilė, antika, mitų perrašinėjimai ir perdėliojimai, eksperimentavimas su jais. Skaitant buvo tokia pagunda skirstyti "kur moterys - tai Dangvydės, kur vyrai - tai Baublio" - gal taip ir yra, bet iš tiesų dar stipriau buvo justi, kad vieni yra sugalvoti, o kiti sustilizuoti, darašyti kaip atliepas, dialogas. Nežinau, ar čia darašė Baublys, ar Dangvydė, gal nėra svarbu. (Gal ir netgi gražu - tikra knyga dialogas, o ne mechaniškai sumesti nuo vieno ir nuo kito.)
Antikos mitams prisijaukinti man reikėjo vidinių pastangų, nesu jų ir jų interpretacijų mėgėja. Bet galbūt jie liudija alegorijos galią (atsimenu, kažkada mačiau parodą vien apie šventą Sebastijoną, tada tiesiog pribloškė visa ta vaizdinių ir skirtingų interpretacijų, sudėtų į vieną figūrą, gausa), kiekviena/s skaitytoja/s ir rašytoja/s iš tų mitų ir kitų savaip "tuščių" pasakojimų pasidaro sau reikalingą parafrazę - ar tai būtų psichologijos klausimų paaiškinimas, ar istorija apie įvairių rūšių emancipaciją, ar, va kaip "Sirenų ir vienaragių" atveju, apie "uždraustą, bet visada egzistavusią" meilę. (Ok ok "šiandien" neuždrausta, bet Dangvydė dar ką tik patyrė draudimą ir diskriminaciją savo kailiu.)
Taip pat sunku buvo susigyventi su bendra estetika - žiedlapiai, kraujas, medus, torsas, gėlės, raumenys etc etc. Va pavyzdžiui:
[...] Hefaisto raumenys ir sausgyslės medus, kraujas ir kakava lydėsi ugnies liepsnose o gardus meduolių kvapas kuteno Veneros nosį
(p. 17)
Iš tiesų tas poezijos vizualumas, o gal perkrautumas / intensyvumas, šioje knygoje labai vargina; atrodo, kad kiekvienoje eilutėje turi būti nauja metafora, spalva, objektas ar kita ypatybė. Pvz:
gelsvai balti liepų žiedai nusėjantys tavo veidą blyškiai pilkas uosio kamienas lygia žieve juodi pumpurai ir lėtai slystanti toga --- [...]
(p. 20)
po aušros įskilusioje amforoje įstrigo auksinė sruoga ant lūpų dar nenudžiūvo kraujo skonio vynas La petite mort - kregždės sukarpė jūros bangų drobulę mudviejų meilės guoliui, Jasonai
(p. 64)
Na ir eilėraštis "Juoda magnolija" - nu negi tikrai, tikrai poetui (ar poetei? bet turbūt poetui?) neskambėjo rašant galvoje JUODA ORCHIDĖJA, KAIIIIIP MAN SKAUDĖJO??? Juoba kad visai tinka pagal temą... eilėraščio pabaiga:
[...] išvydęs senį Poseidonas mylimojo nepažino ir išstūmė be gailesčio pro atvertą rūmų langą
Frigijos kalnai nusidažė Pelopo krauju o iš sudrėkusios žemės šܲ magnolija juoda kaip anglis
(p. 63)
Ech, kokia puiki praleista proga įnešti subversijos į šitą dekoratyvų pasaulį. Kita vertus, dabar nurašinėdama mane nervinančias eilėraščių vietas negaliu negalvot, kad jos tokios.. labai vyriškos. Gal mane nervuoja tik vyriškoji knygos dalis? Ot tai naujiena!!
Iš tiesų tie tekstai, kuriuos atsimenu iš Dangvydės publikacijų arba kurie akivaizdžiai jos, daug dažniau būna gražūs, o mitų perrašymai atrodo prasmingi. Juose nėra to eksceso, kuris gal ir yra įmanoma poezijos stilistika, bet mane žiauriai vargina. Kaip tik gali įžiūrėti pasakojimą, interpretaciją; jie irgi labai dekoratyvūs (nesu fanė), bet kažkokie ramesni. Anksčiau skaičiau, bet nebuvo suskambėję "Mito perrašymai", o dabar suskamba:
MITO PERRAŠYMAI: EURIDIKEI
mano akyse atsispindi tavo nugara, tolstanti išsiskyrimo koridoriais kuri iš mudviejų vysis? kuri atsigręš į -ingsnius kad atstumtų per pačią žiedadulkių pūgą?
klaidžiodama tavo sapne suklumpu Euridike per anksti užmigai (aš nespėjau ištrūkti iš mito) Ariadnės siūlai dūla, tampa voratinkliais limpančiais prie delnų ir veido, atsukto į palėpės langelį pro kurį matau Dzeuso dukterį Atėnę Paladę plonose jos drobėse - galingųjų puota pačiame kamputyje prie svetimo stalo prisėdusi kumštyje gniaužiu duonos trupinius virsiančius rožėm kai pirštų galiukais - švelniai - vos vos ji palies mano ranką ž
šiapus - tavo audimas, Arachne išdidžiai iškėlusi smakrą metei iššūkį dievams tave užauginusiems ܰėܲ mokiusiems paklusti susimetusi į kuprą dabar audi man pasakojimus nes nieko kita nemoki
vienatvė yra slenkstis ties bučinio riba nedrįsome peržengti Գܳė
atsigręžiu - jau apsisprendusi - tu ištirpsti
(p. 49-50)
Lyginant su tais "vyriškais", jei taip galima pasakyti, šie atrodo nesistengiantys nei šokiruoti, nei provokuoti, gal dėl to yra artimesni ir jaukesni. Va dar šitas man gražus:
RAUDONŽIEDĖ DAFNĖ
tavo vandenims, tėve Penėjau atiduodu skaistų savo kūną kol penetracija jo neišniekino skaisčiaveidis Apolonas: jo lytis - ne mano lytis jo grožis mano akims svetimas mano ausis žeidžia jo kitaros garsai jo balsas priverčia krūpčiot ir ėپ ėپ ėپ jo lytis - ne mano lytis kartoju lyg užkeikimą brisdama į tavo vandenis, tėve Penėjau į tą pačią upę neįbrisi - sakai bandydamas sulaikyti į bri si, į bri si - atitaria Pano sudraskytos Echonės kraujas skalaudamas mano kojas glamonėmis jos apkabinta raudonžiedžio lauramedžio šaknimis skverbiuosi į žemę - pe ne tra ci ja - palinkstu virš tėkmės jau nepabėgsiu: vyro kūną - kamieną gavau, odą - spindinčią žievę Apoloną ateinant žiedų akimis aš regiu ir kuždu lauro lūpom: jo lytis yra mano tegu liečia tegu aš degu tėve, leisk ir atleisk savo dukteriai ūԳܾ
(p. 40-41)
- tikras ir aiškus queer eilėraštis, neprovokuojantis, nepiktas, nedeklaratyvus, net be didelės pretenzijos. Tiesa, dar neskaičiau Liutkevičiaus ir Pliuros, iš komentarų esu susidarius įspūdį, kad tie tai maištininkai. Bet šįkart būtent antimaištas knygoje man atrodė tikresnė patirtis ir pozicija.
Visos žvaigždutės Dangvydei, nors ir jos žiedlapių jau buvo užtektinai, tai nepadauginau. Be to: nors Baublys ir užbaigė knygą ir parašė įvadą, vis dėlto jos pavardė turėjo eit pirma jau vien iš pagarbos....more
Žekevičiaus debiutas man pasirodė truputį nuobodus, bet nežinau, ar čia mano prastas literatūrinis skonis, ar tai, kad ką tik skaičiau Lyšehos پįį Žekevičiaus debiutas man pasirodė truputį nuobodus, bet nežinau, ar čia mano prastas literatūrinis skonis, ar tai, kad ką tik skaičiau Lyšehos پįį tiltą, o dabar skaitau Radziaus Tuštumos duomenis, ir šalia viso to knyga nublanko. Joje labai ryškus vienas bruožas, kuris mane baisia erzina - struktūra X yra Y, arba paaiškinimai Kaip Yra, pvz:
odė nelaimingai sąmonei
laimingi žmonės neįdomūs veiduos jų chroniškas nuobodulys
jiems jau smarkiausias siautulys beprasmės kalbos apie orą
jų išprausti ir iškvėpinti kūnai pripildo kambarius tikslingos tuštumos
veikiau nukris nei pridarys bėdos liežuviai prikirpti bei prijaukinti
patenkinti ir pasipūtę ir patys sau labai geri
pilki ir vangūs perdėtai drausmingi jie niekad neis su ugnimi (p. 47)
Tokia tarsi Foje, tarsi kitokių bad boiz pozicija, bet kažkuo dirbtinė, sukonstruota - ar bent taip atrodo (gal ir nėra). Kaip ir didžioji dalis poetinės dramos, pvz: "kaip ir dauguma / savo kartos atstovų / norėjau visai nedaug // tik žengus anapus / malonumo principo / pažvelgti iš ten // pasiekus žmogaus / suvokimo ribas / sukelti bent mažą / intelektualinę / revoliuciją" (p. 74) arba "pavargę ir melancholiški / mes bėgam nors niekas / seniai nebesiveja" (p. 37). Visa drama atrodo labai nedramatiška, ir tada kyla klausimas - kam ji? Ar norima išversti maratono (žinios perdavimo net per savo lavoną) sampratą, kad tarsi tos tavo perduodamos žinios, paaiškinimo Kaip Yra, niekam nereikia? Gal ir taip, bet tada - ar neturi imti pyktis, liūdesys, beprasmybė, galiausiai ta pati drama. Žodžiu, nesupratau bendro registro ir nuostatos, bet gal tai ir mano neįsiskaitymo problema....more
Aurio Radzevičiaus nepažinojau ir net nežinojau, tai šią knygą pasiėmiau visiškai žalia, norėdama susipažint su dar vienu "Bazilisko ambasados" leidinAurio Radzevičiaus nepažinojau ir net nežinojau, tai šią knygą pasiėmiau visiškai žalia, norėdama susipažint su dar vienu "Bazilisko ambasados" leidiniu. Tai memorialinė knyga, man ji priminė Rimo Buroko (ne)gyvenimo fragmentus ir buvo labai įdomi skaityti - tarsi vaikščiotum po retrospektyvinę parodą (kažkaip prisiminiau didelę Kampo parodą prieš kažkiek metų Kauno Žilinsko galerijoj, su daugeliu paveikslų ir ekspresionizmo, ir tą bandymą kažkaip pamatyti žmogų anapus visos tos jo gyvenimo spalvinės paletės). Toks įspūdis kyla ir iš leidybos sprendimų: į knygą sudėti ne tik visi (turbūt?) prieinami Radzevičiaus eilėraščiai, bet ir daug tiek paties Radzevičiaus, tiek jo paveikslų, instaliacijų nuotraukų, įvairių žmonių prisiminimų ir interviu. Žiauriai įdomu ir fantastiškai parengta, įsivaizduoju, kad pažinojusiems tai turėtų būti itin brangi knyga.
Su eilėraščiais man buvo įvairiai, pirmosios knygos ir dauguma ankstyvesnių - be galo patiko, paskui tarsi nuniro į savo pasaulį su savom asociacijom ir skausmais, bet ir jie atrodė geri, tik jau ne tokie žali ir gal biški mažiau gyvybingi. O pirmieji buvo labai vizualūs ir tiesiog įdomūs. Pvz šitas:
LSD
silpnas, nykstantis regėjimas - lyg sidabrinė figūrėlė blykčioji tamsoje - tie atšvaistai užlūžta - lieka beprasmis spindėjimas, bet prisimerk - ir spiečius stiklo adatų sižeis akis žali ir violetiniai vidaus sargybinių ššė neleis paliesti spindinčio obuolio ach! tas lietimo lengvumas! niekada nepamiršiu, kaip vieną akimirką atrodė tavo sidabrinis kūnas - įsitempęs, drebantis, prakaituotas - obuolio sargybiniai sukėlė figūras į kriauklėm apaugusią valtį - pasroviui sekama žaliai violetinių atšvaitų - abejingumas išlydinčiųjų akyse - jie skėsteli rankom - tūkstantis stiklo adatų susminga į jų akis - jie blaškosi, smaugia, mindo vienas kitą - kas tie žmonės, prabudę į vakarą? kodėl jie sujudo staiga? silpnas nykstantis regėjimas - tolstanti valtis prikrauta sidabrinių figūrėlių, švyti visa! - švytėjimas, virstantis muzika! niekada niekada nesugrįš niekada nuvilnijus užgesus bangelė maža - ramiausioje upėje tūno tvano jėga? ar matėt tamsią naktį šviesulį jos dugne?..
(p. 41)
Apie pakeistinę realybę, ar kaip ją pavadinti, paprastai rašoma kaip apie kito pasaulio atvertį, kažką Daugiau, Giliau, Esmiškiau, gal netgi Šiurpiau, o Radzevičiaus eilėraštyje man basiai patiko pats paprasčiausias intensyvas ir ryškuma, ir jo tą superintensyvią patirtį perteikiantys šūksniai ir minčių šuoliai. Labai gyva ir tikra, ir eilėraščiu jis nei aiškina, nei moko, netgi vietom atrodo, kad parodyti kitiems yra ne toks svarbus jo tikslas kaip kad pačiam pasikonspektuoti, kad neužmirštum. Gražu - toks raw įspūdis.
Raw ir nesušukuoti, tokie visai savamoksliški man atrodė ir kiti ankstyvieji eilėraščiai - savamoksliški ta prasme, kad iš jų neatrodo, jog rašoma turint kažkokį idealą, "kaip turėtų atrodyt eilėraštis", tiesiog eksperimentuojant. Kartais tas neišeina, kartais išeina, kartais pakimbama ties dramos ir kičo riba, kaip va šitam tolesniam eilėraštyje, nors man regis, jis ne kičinis. O gal? Skaitant tokius tekstus atrodo, kad net ir nėra skirtumo -
Po senais erškėčiais G. P.
Peizažas papuoštas uoga. Vakaras tolsta. Dar liūdesys Jį pridengia nakties suknia.
Vaikas suvalgo uogą. Tai du mėlyni ššė - senio ir vaiko Praslenka pro liūdinčias akis. Naktis išvaduoja šešėlį.
Tarp aštrių medžio šakų Tamsoje Mėnulio laivu išplaukia tylėdami Senis ir vaikas.
Nakties tamsus atodūsis Išpučia žvaigždėtą burę. Vaikas patiki seniui paslaptį - Uoga buvo nežinomo skonio.
Senis linguoja galvą ir atsiverčia knygą. Joje nėra nei vieno žodžio. Joje tiktai tamsi naktis Ir paskendęs mėnulis.
Tarp spygliuotų medžio šakų Sudraskyti mėlyni ššė. Uoga buvo nuodinga. Senis pavirto vaiku.
(p. 65)
Balsai
Tada, kai dar čiulpiau cukrinį gaidelį ant pagaliuko Senos varnos oriai tūpčiojo ant sniego Pasaulis rodėsi blyškiai oranžinis Ir žodžiai paslaptingi rasdavosi iš niekur Nežinojau, kad tolstu nuo motinos per tris žingsnius Tuščiame kambary kažko jau nebuvo Rodės, apdulkėję veidrožiai nuasmenina... ... ir atverdavau pavasario langus Įdūkęs vėjas užtvindydavo melsvais laiškais Čiupdamas saldų cukrinį gaidelį Laukdavau mėnulio, patekančio virš jazmino ū. Čiulpdamas saldų cukrinį gaidelį Laukdavau mėnulio, patekančio virš jazmino ū.
(p. 83)
Arba šitas, nekropoetika ir tarsi šokiravimas, tarsi romansinis posūkis nuo gėlyčių prie lavonų. Ir negali sakyt, kad ant juoko, net ir su tuo kontrastiniu šuoliu ir rimavimu, tarsi pamažinančiu rimties, jis vis dėlto įveda ne groteską, bet liūdesį:
***
auštant rytui virš miesto mes pakeisime veido spalvą tamsiai raudonas šešėlis ilsės ant ištiestų rankų
mes pavargę kartosim kartosim tuos žodžius kur greitai pamirštame - mylimoji mirus ant sofos tavo veidas pamėlęs ir irstantis
(p. 85)
O šitas jau iš tolesnių tekstų, kuriuos skaitant jau panašu, kad jau rašoma "išmokus", kas tas eilėraštis ir kaip jį rašyti. Ir tas nepablogina tekstų, jie netampa štampais., priešingai, tarsi nusėda savo stilistikoj -
***
mes blaškomės ieškodami prasmės galvoj kažkas prisuko vilkelius kur prasmę suka iš esmės jau nukirsta ranka buku kirviu bandydama maišyti mėlyną su kvadratu ir mėlyną su kvadratu
suku suku suku suku
(p. 185)
Ne tokia poezija, kurią norėčiau išmokti ar pasilikti ateičiai, bet labiau tokia, kurią skaitai ir matai kaip savitą, uždarą ir išbaigtą pasaulį. Turbūt tokios ir turi būti memorialinės knygos. Tuos eilėraščius, kurie patiko, skaičiau po kelis kartus, o ir nepatikusieji neatrodė nei pretenzingi, nei nesuprantami. Įdomus ir savitas turėjo būti žmogus, labai faina, kad galima bent per knygą tai patirti, ačiū leidėjams ir leidėjoms....more
Loading...
