ŷ������

Jis išgyveno prostatos vėžį, tėvų fizinį ir psichologinį smurtą, bulimiją, depresiją, kokaino perdozavimą. AIDS ir ŽIV tyrimams bei gydymui jo fondas yra surinkęs daugiau nei 150 milijonų dolerių. Vienas pirmųjų šou pasaulyje prakalbo apie savo homoseksualumą. Buvo 3 futbolo komandų savininku ir prezidentu. Vienas artimiausių Gianni Versace draugų, vadinęs jį broliu. Eminemo anoniminių alkoholikų programos sponsorius, padėjęs išblaivėti. Dvi dienos prieš vieną didžiausių gyvenimo koncertų, jam plovė skrandį po bandymo nusižudyti. Tokių buvo ne vienas. Jo asmeniškiausiose šventėse dalyvauja Didžiosios Britanijos Karališkosios šeimos nariai. Apie kiekvieną šių aspektų būtų galima parašyti po knygą. Nes dievaži, prie visų šių pasiekimų ir įsimintinumų neabejotinai galima pridėti ir tai, kad Eltonas Johnas yra nepaprastai puikus istorijų pasakotojas.

Taip pat labai, kaip mėgstu romanus, mėgstu ir biografijas �� ypač tikrai, TIKRAI įdomių žmonių. Nes pripažinkim, biografijos ir įdomus žmogus toli gražu ne visada eina koja kojon. O ir esu skaičiusi tokių, kad akivaizdu �� net ir įdomiausią žmogų įmanoma aprašyti taip, kad mieliau skaitytumei telefonų knygą. Bet Eltonas Johnas sugeba istorijas pasakoti kaip tik taip, kaip iš jo būtų galima tikėtis �� šmaikščiai, įdomiai, be nereikalingų intarpų, pletkus pamaišant su faktais, o ir įrodant, kad tinkamai papasakota istorija gali būti įdomi net tuo atveju, kai kalbama apie šiaip skaitytojui ne pačius aktualiausius dalykus. Nors jis �� tikroji vadovėlinė roko žvaigždė, o ir alkoholio+visų įsivaizduojamų narkotikų kokteiliai gerokai pravalė atmintį, skaityti paprasta ir smagu, istorijos �� nuoseklios ir sudėliotos chronologiškai, o tai, ko Eltonas neprisiminė pats, paprašė jam priminti tų, kurie buvo šalia ir kuriais pasitiki labiausiai. Didelė problema su autobiografijomis būna ta, jog žmonės iš esmės linkę save truputį pagrąžinti, istorijas savaip paturbinti, o save apšviesti truputį patraukliau, nei galbūt padarytų kitas autorius. Vis dėlto, Eltonas, pop versle besisuskantis jau šešis dešimtmečius, atrodo jau senokai nusispjovęs į tai, ką žmonės apie jį pagalvos, nes visi, kurie norėjo, jau pagalvojo. Todėl čia jis daug dėmesio skiria ne tik savo pasiekimams, bet ir baisiausiems gyvenimo etapams �� kalba apie žmones, kuriuos įskaudino savo elgesiu ir/ar priklausomybėmis (dažniausiai šie du vis tiek eina koja kojon), apie tuos, kuriuos išdavė ar kurie išdavė jį. Nėra jokio vyniojimo į vatą, menkų užuominų, kurios palieka skaitytoją spėlioti �� jei jau kritikuoja �� muziką, asmenybę, situaciją �� Eltonas įvardina vardus, metus, konkrečias situacijas, o ir nėra jokio apsimestinio kuklumo, bandant sukti ratus aplink savo pasiekimus. Būtent todėl net ir tas istorijas, kurios gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti ne tokios įdomios, jis sugeba papasakoti įtraukiančiai, truputį pletkavotai, per daug žodžių nerinkdamas, komplimentus žarstydamas taip pat dosniai, kaip ir kritiką �� ne tik kitiems, gausiai įskaitant net ir tuos, kurie dažnai lieka neliečiami �� pavyzdžiui, savo tėvus, politikus, šou verslo ryklius ir orkas, bet ir sau pačiam.

Kuomet diskutuoju su kitais skaitytojais apie literatūrą, dažnai tenka išgirsti, jog biografijų žmogus skaito minimaliai mažai. Suprantama �� asmenybė turi būti bent kiek aktuali, kad norėtųsi prie knygos apie ją praleisti keletą vakarų. Vis dėlto, ME įrodo, kad neprivalai būti die hard Eltono fanu, kad istorijos būtų įtraukiančios ir įdomios �� čia daug pamąstymų apie politiką, futbolą, priklausomybes ir kovą pačiam su savimi, muzikos verslą, žmogaus prigimtį, psichologiją, madą, meną, kūrybą. Čia tiek smagių faktų ir įdomybių, kad net pradėjus skaityti gana abejingai, tikriausiai neįmanoma netapti Eltono gerbėju. Jei ne dėl jo kūrybos, tai bent jau dėl to, kad negerbti žmogaus, kuris gali drąsiai, su humoru ir suokalbiškai kikenant pripažinti sysiojęs į pampersą kaip tik tuo metu, kai prieš 4000 gerbėjų auditoriją dainavo Rocketman, praktiškai neįmanoma.