ŷ������

Sunkaus darbo reikalaujanti knyga. Skaičiau ilgai, vietomis patiko labai, vietomis, jaučiu, praskrido over the head. Gal taip ir turi būti. Ir tik baigdama suvokiau, kad čia akademinis romanas - ne Stouneris, ne Secret History, ne Davidas Lodge'as, ne parodija ar linksmybės - bet vis tiek tai, kas duoda bendrą struktūrą, bendrą rėmą, yra akademija ir mokslinis tyrimas. Neišbaigtas, laisvos struktūros (gal maždaug tai, kas dabar vadinama meniniu tyrimu?), piiiilnas info, kuri dažnai atrodo perteklinė ir sunkiai suvirškinama. Bet sykiu ir poetiškas, lyrinis, ir tai jį ištraukia - bent man ištraukė.

Teksto struktūra panaši į "Petro imperatorės" (ir sykiu tikresnė): pasakotojas naktį nemiega, merdi, jam į galvą plūsta visokiausi atsiminimai, istorijos, kliedesiai ir fantazijos. Pasakotojas - jaunas austras muzikologas, nelaimingai įsimylėjęs Rytų tyrinėtoją Sarą ir su ja keliskart keliavęs po Rytus, senovinius griuvėsius ir miestus, aptarinėjęs ir aiškinęsis orientalizmą, skaitęs Rytų poeziją, susirašinėjęs, ieškojęs Rytų atšvaitų Vakarų kultūroj ir visą laiką rasdavęs tai, kuo įsitikinęs, - kad Rytų ir Vakarų perskyra yra dirbtinė ir schematiška, kad Rytai nėra kažkas kita, nepažinu, kad jie visada jau yra paveikę Vakarus - jų architektūra jau perimta, jų poezija jau paveikusi gausybę rašytojų ir tt. Lyriška, bet gražu - kai jis kalba, kad, pvz, Islamo valstybės ar kitų radikalų kraujo karai ir egzekucijos rytiečiui yra tokie pat baisūs, atgrasūs ir nesuvokiami kaip vakariečiui.
(Vyrišką giminę palieku sąmoningai, nes nors knyga persunkta progresyvumo, žingsnių anapus dirbtinių skirčių ir barjerų - taip pat ir lyčių, tas ribų perženginėjimas atrodo labai... akademinis, pavargęs, kaip ir ta ilga merdėjimo naktis.)

Labai patiko:
1. Visas jauno žmogaus nuovargis, silpnumas ir to sąsaja su akademiniu buvimu - gal net ne tiek univeru, kiek apskritai darbo ir žiūrėjimo į gyvenimą būdu. Kai tu renki renki renki info, daug jos atsimeni, ji tarpusavyje nebūtinai rišasi - rišasi nebent per asociacijas ar minčių šuolius. Atsimenu, Andriuškevičius rašė: aš esu konsteliacija tekstų, kurie niekaip kitaip nesiriša, kaip tik mano galvoje. Tai "Kompasas" yra tobula iliustracija, žvilgsnis į žmogaus protą - net nebūtinai akademiko, bet gal labiausiai akademiko, nes būtent tokiam prote - įsivaizduoju - daugiausiai koliažo, paskirų vaizdinių (o ne dinamikos ar veiksmų grandinių). Taip pat ir šiaip akademikų ir akademikių aprašymai:

Sara jautėsi labai laiminga atsidūrusi tarp visų tų orientalistų ir juos stebėdama: kartais atrodydavo, kad ji aprašinėja zoologijos sodą, žmones narvuose, kurių daugelis pasiduodavo paranojai, prarasdavo sveiką protą ir išsiugdydavo nuostabią neapykantą vieni kitiems, beprotybę, įvairiausias patologijas, odos ligas, mistinius kliedesius, obsesijas, mokslines blokuotes, verčiančias juos dirbti ir dirbti, valandų valandas trinti alkūnėmis rašomuosius stalus nieko nesukuriant, nieko, išskyrus smegenų garą, išsprūstantį pro to garbingo instituto langus ir ištirpstantį Damasko ore. Kai kurie uoliai lankydavosi bibliotekoje naktimis; vaikščiodavo tarp lentynų kiauras valandas, tikėdamiesi, kad spausdinta medžiaga galiausiai ims tekėti, prisodrins juos mokslu ir baigdavo paieškas paryčiais, viskuo nusivylę, susmukę kur kampe, kol juos papurtydavo į darbą atėję bibliotekininkai. (p. 126-127)

2. Gražiausias ir sykiu turbūt tipiškiausias sakinys, kur užtenka perskaityt ir žinai, ar norėsi visą knygą skaityti, ar užknis (dėčiau tokius ant ketvirto viršelio):

Laikas atsiėmė savo teises į "Sissi House"; "Barono" viešbutis dar laikosi, užvertos jo langinės miega kietu miegu laukdamos, kada gi "Islamo valstybės" galvažudžiai įkurs ten savo generalinį štabą, pavers jį kalėjimu, seifu arba galiausiai susprogdins: susprogdins mano gėdą ir negęstantį jos prisiminimą drauge su šitiekos keliautojų atmintimi, dulkės užklos Anemari, T. E. Lorensą, Agatą Kristi, Saros kambarį, didelį koridorių (geometrinių motyvų plytelės, sienos nulakuotos kremine spalva); aukštos lubos užgrius laiptų aikštelę, kur stovėjo dvi didelės kedro skrynios, nostalgijos karstai su memorialinėmis plokštėmis: "London - Baghdad in 8 days by Simplon Orient Express and Taurus express", nuolaužos praris monumentalius laiptus, kuriais kopiau, pagautas staigaus impulso, praėjus ketvirčiui valandos po to, kai Sara apie vidurnaktį nusprendė eiti gulti: vėl regiu save beldžiant į jos duris, dvivėres medines duris pageltusiais dažais, krumpliai - prie trijų metalinių skaičių, aš pilnas baimės, ryžto, vilties ir apakimo, suspausta krūtine, kaip žmogus, puolęs veikti, trokštantis rasti lovoje būtybę, kurią jis jautė po antklode Palmyroje, ir pratęsti tai, kas buvo, įsikibti, panirt į užmarštį, į pojūčių pasotinimą, kad švelnumas nuvytų melancholiją, kad godus kito tyrinėjimas pralaužtų tavo paties tvirtovės pylimus. (p. 220)

3. Visa poezija (nuostabiai išversta Vlado Braziūno ir Lanio Breilio). Čia Pessoa seka Chajamu:

Sako, kad Chajamo kapą puošia
Nišapūro svaigiai kvapnios rožės.
Bet kape nėr gerojo Chajamo:
Jis čionai, ir jis - tai mūsų rožės. (p. 427, vertė Breilis)

4. Įsidėjau į to-read sąrašą - Annemarie Schwarzenbach. (Turbūt niekada ir neperskaitysiu, neatrodo, kad versta į anglų, bet, kaip ir daugybė dalykų "Kompase", paliko tą įspūdį - norėčiau daugiau apie juos sužinoti, nepamiršti, nors turbūt jau ir pamiršau net nebaigus knygos.)

Nepatiko:
1. Praktiškai viskas tas pats, kas ir patiko. Ne visada esi nuotaikoj tokioms dozėms egocentriškos melancholijos, ne visada gali pakančiai žiūrėti į tas nesibaigiančias kančias (pas Sabaliauskaitę tai bent veiksmo užtektinai :D ), bet svarbiausia - ne visada pakeli savo kaip skaitytojo/s ribotumą, kad pusė, du trečdaliai, šeši septintadaliai knygos tau nėra ir niekad nebus prieinama, nes neištirsi nei 19 amžiaus Europos kultūros, nei visų amžių Rytų kultūrų ir mąstysenų, nes Rytų yra tiek daug, jie tokie visokie, o galiausiai supranti, kad lygiai tiek pat daug yra Vakarų, kuriuos tu atseit jau turėtum pažinoti, bet anaiptol nepažįsti, ir tas nervina, ir vargina, ir užknisa, bet sykiu, kai jau pabaigi knygą, ir vėl iš naujo žavi.

2. MUILO OPEROS A.K.A. ŠEKSPYRO PABAIGA, KUR PAAIŠKĖJA, KAD JI VISADA JĮ MYLĖJO, TIK NEDRĮSO PASAKYTI, BET DABAR JAU DRĮSTA IR PLANUOJA ATVAŽIUOTI, O JIS JAU MIRŠTA, LOL.