ŷ������

Aš nesugalvočiau tiksliau apibūdinti šį kūrinį, nei apibūdino Ieva - skausmo poeziją apie lagerį. 
Apie žmogų tremtyje galima parašyti visaip: gyvenimiškai, ironiškai, sarkastiškai, dramatiškai, skaudžiai ar paviršutiniškai. Tačiau, niekad nebūčiau pagalvojusi, jog knygą, kurioje įrašytas lagerio siaubas, kas nors mėgintų paversti literatūros šedevru. Na jei ir mėgintų - argi įmanoma, jog toks tekstas nusisektų? Jei skamba neįtikėtinai, žiūrėkite: Žolės vis laikė mane už kojų, kad nenukrisčiau į dangų.

Atsitraukiant nuo kalbos grožio knyga jokiu būdu nelieka tuščia, bevertė, be minčių, be gylio. Tiek daug jauno, bręstančio žmogaus sluoksnių, etapų, būsenų čia perskaičiau. Kiek skirtingų portretų, žvilgsnių. 
Be abejonės tai visiškai išskirtinis pasakojimas, pabrėžiu visiems skeptikams, kurie nuo karo istorijų nusigręžia vos išgirdę: tikra; pagal tikrus; vos pamatę pavadinime: kepėjas, kirpėjas, ar koks kitas ėjas, ir visiems, kurie šiaip mano - kad tremtis, karas ne juos dominanti tema. Čia lageris fonas, o knyga apie virsmą, o gal dekonstrukcijas ir konstrukcijas asmens, kurio fiznis būvis privalo laikytis už jo dvasios, o mintys įsikibusios į atodūsius. Už tuos, kurių akys drėgnos, esu ne stipresnis, bet silpnesnis. Jie drįsta.

Ir vėl antrinu Ievai - atskiras bravo ir ačiū vertėjui.