ŷ������

Kitoks nei Kompasas - čia brandos istorija, kaip jaunas tanžerietis nori išvykti į Europą, suauga, išvyksta, bet vis tiek niekur neranda vietos. Visai linijiškas, smarkiai lengvesnis už Kompasą, visai simpatiškas.

Labai gražu - religinio ekstremizmo aplinka (kaip tik vyksta Arabų pavasaris), kaip jis jaučiasi nuo to atsitapatinęs (nors vis negaliu nusikratyt minties, kad tas atsitapatinimas - tai Enard'o europietiška akis, norinti ir pavaizduoti, bet ir neįkristi). Gražu - visokiausios aplinkos, kuriose atsiduria Lakdaras, - pvz dirba lavonų surinkėjo padėjėju, arba prancūziškų knygų surinkėju. Gražu - literatūriškumas, va iš to tai matosi, kad žmogus visą paauglystę ir jaunystę skaitė.

Mažiau patiko - visokios neišpildytos "raudonos silkės". Jis pristatomas kaip mėgstantis detektyvus, dėl tų detektyvų gauna darbą, juos nuolat skaito. Bet kas iš to? Niekaip neatsispindi nei jo charaktery, nei pasakojime. Pasakojimo literatūriškumas irgi iš detektyvų nepasidaro, tai biški neatitinka. Dramatinė pabaiga - ji kaip ir logiškai susiklosto iš pasakojimo, nu bet kaaaam. Pats pasakojimo pobūdis - nenoriu per daug spoilinti, bet tai irgi tokio pasakojimo iš vieno taško variacija kaip Kompase. Nu kiek galima prisimint retrospektyviai tuos savo gyvenimus, ką aš žinau, atsibodo :)

Ir kiek galima rašyt tokios perspektyvos pasakojimus, alio. Tai apie ką ta garsioji Enard'o "Zona" - jaunuolis netoli mirties pasakoja savo gyvenimą iš kalėjimo?

AŠ NESU MAROKIETIS, AŠ ESU DAUGIAU NEGU TAI. Jo, tu esi Enard'as ir tau prieinamos visos perspektyvos, we get it.
Už teksto gražumą ir pasakojimo sklandumą duočiau 4*, bet už dramą numušu, nes AŠ ESU DAUGIAU NEGU TAI.