ŷ������

„Kai jis visa sauja suėmė mano odą, supratau, kad kadaise mylėjo klusnesnį kūną nei manasis.��

5/5

Aš nežinau, ką Dolly Alderton su manimi padarė. Bet tai tobulas lengvas-sunkus romanas. Aš neturiu jame prie ko prikibti. Net neieškosiu, tai tiesiog pasikalbėkim. Vienu metu čia ir pažinčių programėlių keliamos problemos, ir tėvas, sergantis Alzheimeriu. Čia meluojanti, iš naujo save atrandanti, sunkiai sukalbama, vardą tėvo demencijos akivaizdoje nusprendusi pasikeisti motina ir gyvenimo meilė, kuri vis išslysta iš rankų. Nors tu pati niekada jos negaudei, tik pati buvai pagauta. Čia noras būti mylimam �� toks stiprus, kad net skauda. Bet tuo pačiu čia feminizmas, noras save suprasti �� ne per pop psichologijos tipo blėnius (atleiskit, kam ne blėniai), ne per pseudo mokslą, o per realią, blaivią, sąmoningą savianalizę. Čia geriausios draugės, kurios ne idiotės ir ne isterikės, veikėjai, kurie neužknisa. Nors tokie realistiški, tokie gyvi �� iki skausmo. Čia tobulas balansas tarp didžiausių gyvenimo nusivylimų ir savikritiško, retkarčiais tamsaus, o kartais tiesiog absurdiško humoro.

Tai knyga, kurią norėčiau būti išleidusi. Ne, pala. Melas. Iš tiesų tai knyga, kurią norėčiau būti parašiusi. Negalėjau nuo jos atsiplėšti, puslapiai vertėsi akimirksniu. Ji tokia šiuolaikiška, protingesnė, sąmoningesnė ir feministiškesnė Bridžitos Džouns versija. Joje pabaiga tiek laiminga, kiek pats pasirenki ją tokia laikyti �� kažkam ji pasirodys tobula, o kažkam �� absoliučiai tragiška. Norėčiau, kad ši knyga taptų filmu, o dar geriau �� serialu. Ji turi malonų ryšį su nuostabiuoju „Master of None��, „Fleabag�� ir kitais kokybiškais, bet skausmingais kūriniais. Dolly Alderton taip gąsdinančiai tikrai skrodžia santykius: su savimi, su draugais, kurie keičiasi tavo akyse, su mylimaisiais, tėvais, darbu.

Ji klausia: kiek patriarchijos santykiuose jau yra per daug, o kiek toleruojame, net jei esame išsilavinusios, protingos, savarankiškos moterys? Svarsto apie gailestį, kurį jaučiame tėvams: nykstantiems, patiems save prarandantiems, tarsi akyse trinantiems tavo ir kitų egzistenciją iš savo sąmonės. Lygina tai, kas leidžiama vyrams ir moterims: per pirmą pasimatymą, pirmą draugystės mėnesį, per gyvenimą, mylintis, susirašinėjant žinutėmis? Sugeba atrasti paralelių tarp kompiuterinių žaidimų ir emocinio nepasiekiamumo dviejų žmonių romantiniuose klystkeliuose. Pasakyti, kad šioji knyga mane nustebino, būtų apgailėtinas „Vaiduoklių�� nuvertinimas. Man ji buvo nuostabi.