ŷ������

“Kiekvienas iš mūsų gimsta konkrečioje istorinėje �پ�����DZ�ėje, turinčioje tam tikras normas ir vertybes, tam tikrą ekonominę ir politinę sistemą. Šią tikrovę paprastai priimame už gryną pinigą, manome, kad ji natūrali ir nekintama, kad kitokia ji ir negali būti. Užmirštame, kad mūsų pasaulį sukūrė atsitiktinių įvykių grandinė, ir kad istorija suformavo ne tik mūsų technologijas, politiką ir visuomenę, bet ir mintis, baimes ir svajones. Iš protėvių kapų išlenda šalta praeities ranka, sugriebia mus už sprando ir nukreipia mūsų žvilgsnį į vienintelę ateitį. Šios rankos gniaužtus jautėme nuo pat gimimo akimirkos, todėl įsivaizduojame, kad ji yra neatsiejama mūsų dalis, Taigi retai tepabandome praeities nusikratyti ir įsivaizduoti alternatyvias ateitis.”
― Yuval Noah Harari, Homo Deus: A History of Tomorrow

“Istorijos studijos nepasakys mums, ką rinktis, tačiau prieš akis bent jau atsivers daugiau galimybių.”
― Yuval Noah Harari, Homo Deus: A History of Tomorrow

“Istorija - tai ne koks vienas, o tūkstančiai alternatyvių pasakojimų. Pasakodami kurį nors vieną iš jų, savaimę nutildome visus kitus.”
― Yuval Noah Harari, Homo Deus: A History of Tomorrow

“Per be galo trumpą savo viešnagę šioje planetoje mes dėl daug ko erzinamės ir daug kuo didžiuojamės, o paskui be jokio pėdsako pradingstame.”
― Yuval Noah Harari, Homo Deus: A History of Tomorrow

“Istorija turėtų praplėsti mūsų akiratį, išmokyti mus , kad dabartinė situacija nėra nei natūrali, nei neišvengiama, ir kad galimybių yra daugiau, negu įsivaizduojame.”
― Yuval Noah Harari, Sapiens

“Tai buvo beprotybė tikrąja to žodžio prasme - malonūs, civilizuoti žmonės neteko gebėjimo atskirti, kas teisinga ir kas ne. Jie darė siaubingus dalykus ir - dar blogiau - jais mėgavosi. Manė, kad elgiasi teisingai. Ir netgi tie, kurie neįstengė savęs apkvailinti, neva ž��岹�� staiga tapo priešais, nieko nedarė, kad sustabdytų minią.
Jeigu tada, per Krištolinę naktį, pakankamai žmonių būtų sustoję ir pasakę: "Gana! Ką jūs darot? Kas jums pasidarė?" - istorija būtų psaisukusi kita kryptimi. Bet jie nesustojo ir nepasakė. Jie bijojo. Buvo silpni. Ir dėl to silpnumo leidosi manipuliuojami, leido užgimti neapykantai.”
― Eddie Jaku, The Happiest Man on Earth

“Taip, mūsų tautą kankino kiti. Draudė kalbą, tikėjimą, neleido keliauti po pasaulį. Bet jei mūsų tautoje buvo ir budelių, kodėl turėtume bijoti šios tiesos? Ar ji sugriauna mūsų likimus? Galbūt mums perštės, kai galvosim apie savo prosenelius, apie kuriuos kai ką sužinojom, nebus taip malonu žiūrėti į paveldėtus antikvarinius daiktus, kurie nežinia kaip atsirado jų namuose. Tegu peršti. Bet žinosim, kad tas perštėjimas yra mūsų atsiprašymas ir atgaila. Žinosim, kad tiems, kurie gyvens po mūsų, neperštės dėl mūsų gyvenimo ir mūsų sprendimų. Mes neprikelsim nė vieno iš kapo, nesutaikysim budelio su auka, bet galbūt išmoksime “pamokas, kad tai, kas įvyko, nebepasikartotų.”
― Rūta Vanagaitė, ��ū����š�쾱����

“Stvarnost će uvek služiti onome ko je opisuje i uvek biti drukčija.”
― Borislav Pekić, Novi Jerusalim: Gotska hronika

“Poezija rašoma ašaromis, apsakymai - krauju, o istorija - nematomu rašalu”
― Zafon Ruiz C.

“Fudbal je tipična istorijska igra; on, kao i istorija, nema smisla: proturiti loptu preko gol linije nije nikakav smisao. Ali jedini način da čovek danas bude tužan ili srećan jeste da tuguje kad gol primi, a da se raduje ako gol da, radujući se i tugujući naizmenično, s nepreglednom masom bezimenih navijača, što je znatno olakšanje u svemu. Dotle se doguralo s tugom i žalošću. No, to je domen sociologije koja me uopšte ne zanima. Sličnost fudbala i istorije je drugačije prirode: pobediti po svaku cenu, pobediti bez obzira na žrtve, bez obzira na fair play. Fair play je šarmantna zabluda markiza de Kubertena, koju su mangupi iskoristili i unovčili. Igrao sam fudbal, mogu se zakleti, nema tu nikakvog fair playa. Sve sama prevara do prevare. Kada pređeš protivničkog halfa, tribine su na nogama i kliču ti, ali učinio si to uz pomoć jednog od smrtnih grehova: half je mislio da ćeš na levu stranu i Sotona likuje u oblacima nad stadionom.

Juriš napred ivicom autlinije i jedina misao u glavi ti je: prevariti, prevariti, dati gol. Jednom, tada sam već bio okačio kopačke o klin i tek ponekad sparingovao svom prijatelju Bobi, zamislih humaniju verziju fudbala u kojoj bi se do protivničkog gola stizalo zahvaljujući boljem poznavanju lepih veština: muzike, poezije, geometrije. Ali bila je to sportska fantastika; ni sam ne bih mogao zaigrati ni u podsavezu. Ne bi to moglo proći. Dinamika je ono što privlači navijače. Ne pravda i istina. Zar je pravedno gledati u jedan ugao, a šutnuti loptu u drugi?Postideti golmana koji je ispod dresa ipak čovek. Nije, naravno da nije, ali publika i sredstva informisanja uznose strelca do zvezda i time ga guraju pravo u pakao, prepun sportskih asova, uostalom. Srećom, sve mi je to ubrzo dosadilo; kad znaš da nisi ništa, ne možeš se tek tako uhvatiti za nešto. Napustio sam fudbal i za dlaku izbegao večni oganj.”
― Svetislav Basara, Napuklo ogledalo