Šią savaitę paraleliai skaičiau Kavaliauskaitės "Jausmus" ir Lastausko šeimyninį Dariaus ir Kosto trilerį feisbuke, abu patiko. Kodėl jie įstrigo man Šią savaitę paraleliai skaičiau Kavaliauskaitės "Jausmus" ir Lastausko šeimyninį Dariaus ir Kosto trilerį feisbuke, abu patiko. Kodėl jie įstrigo man vienas šalia kito - nežinau, gal kad abu apie savotišką šiuolaikybę, abu yra šiandieninių žmonių portretai, nors vienas veikiau šaržas. Bet vis dėlto abu buvo ir apie tam tikrą socialinį tipažą, ir juntamai tikri.
Kavaliauskaitė man pasirodė kaip nepretenzinga ir nemandra Grušaitė, gal dėl to ir labiau įtikinanti - jos pasakotojas / pagrindinis personažas nesiekia pakeisti pasaulio, neturi grandiozinių užmojų, bet lygiai kaip Grušaitės veikėjai ir veikėjos stumiasi pirmyn, nuolat perkratinėja savo "raktinius" prisiminimus ir pažintis, sėdi sau susimąstęs ir skleidžia savotišką ramybę, kuri kyla ne iš kokių nors didelių pasiekimų, o veikiau iš nedalyvavimo nesibaigiančiose lenktynėse ar nuolatinių nervų, kad ko nors nespėji. Man tai vis dar atrodo naujas tipažas, nors gal čia mano problema? Gal jau reikėtų tai vertinti kaip normalų tipažą, o man pažįstamą nervozą - kaip pasenusį? Šiaip reikėtų to mokytis (ir gyvenime).
PATIKO 1. Lyginant su anksčiau skaitytais ūԲ, čia nėra nei moralų, nei bajerių, man tai labai patiko ir atrodė daug vientisiau, nepertraukinėjo dėmesio, nenervino. Apskritai romanas atrodė tolydus ir vientisas, net pagalvojau, kad nereikėjo jo papildomai komplikuoti su kompozicija (veiksmas prasideda "dabartyje", kai Eimantas, jau sėkmingas reklamščikas, skrenda lėktuvu ir prisimena pirmąjį skrydį, o su juo - pirmą savo meilę ir kaip padėjo jai nuošalioje Norvegijos saloje ieškoti tėvo), nevertėjo "uždarinėti" tos istorijos į prisiminimą, visko ir taip užtenka.
2. Tėvoieškos tema ir kaip ji, įgydama egzotiškumo (merginos seniai nematytas tėvas veikiausiai gyvena tolimoj Norvegijos saloj, norint jį pamatyti reikia skristi į Oslą, kelias valandas autostopinti iki uosto ir plaukti vieninteliu keltu), nepasirodė labai sukeistinta. Nors tai - romano vinis, pagrindinio įvykio, kelionės, motyvas, ji netampa iškilminga kulminacija, veikiau antikulminacija - kaip ir tiesiogiai rašoma knygoje, mergina pažiūrėjo į slaptą šulinį ir ten nieko nerado. Galima suprasti, kad veikėjai tai turėjo būti iškilminga kulminacija, bet ji liko nuvilta; man tai atrodė labai tinkama baigtis, gyvenimiška.
3. Galiausiai patiko pasakotojo personažas, jo aplinka - nelabai vykusios kino režisūros studijos ir darbas oro uoste; jis nerodomas nei kaip super herojus, bet ir ne kaip nevykėlis, toks panašiai antikulminacinis kaip ir galiausiai įvykęs merginos tėvo suradimas. Šalia merginos, kuri yra visaip kaip ypatinga ir dėl to tarsi ir jos tėvas turėtų būti super ypatingas, pasakotojas atrodo visiškai paprastas, jo šeima ir gyvenimas - be didelių dramų ar reikšmingumo. Buvo gražu, kad paraleliai merginos tėvoieškai su fanfaromis ir nusivylimais romane įvyksta ir pasakotojo tėvoieška be jokių fanfarų - jis pamąsto, kad norėtų kažką gražaus parodyti tėvui, paskui sužino, kad tėvas, jausdamasis nusivažiavęs, bandė žudytis, stengiasi vėl "atrasti" tėvų šeimą ir kažkuo jiems padėti. Šiaip mintis gana paprasta - kai nusivili kažkuo, kas labai sureikšminta, kas atrodė ypatinga ar stebuklinga, juk dažnai iš naujo įvertini vadinamuosius "paprastus" dalykus ir netgi įgauni jėgų toliau ramiai judėti į priekį.
4. Kad "Jausmuose" nėra jausmų :D Gal man tik taip pasirodė, nes aš bejausmė???
NEPATIKO 1. Merginos personažas. Galbūt jis sąmoningai sukurtas kaip užknisantis, bet visas "Amelijos iš Monmartro" / "Tūlos" ir visų kitų ypatingumą ir "i'm not like the other girls" žyminčių klišių rinkinys atrodo jau toks pasenęs. Skaitydama galvojau, kad savo jaunystėj irgi pažinojau tokių merginų - net ne vieną, gal tai nebuvo vaidmuo, tiesiog etapas, nesvarbu - dabarčiai tokia tapatybė atrodo labai sukonstruota ir netikra. Ir ne tik dėl to kad ta jaunystė jau praėjo :D Aš, aišku, nepažįstu visų jaunų žmonių, gal klystu ir gal ir dabar yra visokių Monų / Simonų, bet romane Mona atrodė gana dirbtina, kaip kūrinys. Gal tokia ir buvo mintis? Bet net ir kaip kūrinys ar metafora Mona atrodo gana klišiškai.
2. Keistas pasakotojo seksualinis sprendimas - kai jam jau visko per daug, pačioje Norvegijos saloje, Monos istorijai atsiskleidžiant ir darantis liūdnesnei, jis nusprendžia (ar gal tiesiog "taip išeina") pasimylėti su vietine moterim. Daugiau nespoilinsiu, ten atseit viskas simboliška, bet man atrodė visai betiksliška, toks žibalo pilstymas į malkas, kurios ir taip nedega. Nors buvo savotiškai įdomu skaityti ir stebėti savo nesupratimą - gal čia kaip tik mano senamadiškumo ženklas, kad jeigu jau sekso scena - tai automatiškai turi būti max siužeto posūkis, įtampa, užgniaužti jausmai? Bet gal kaip tik, kaip ir visoje knygoje, nepaisant pavadinimo, jausmų čia nėra ir jų nereikia ieškoti? Žodžiu, man nepatiko, bet gal tai ir mano problema.
****
Žvaigždutės - skaitydama maniau, kad nieko ypatingo šita knyga, netempia iki 4*. Bet pabaigusi supratau, kad, su vos pora keistesnių fragmentų, skaityti ją buvo tikrai malonu, man buvo įdomus ir pasakotojas su savo atsipalaidavusia psichologija, ir netgi Mona, kad ir kaip nervino jos keistybės, ir jų keistos kelionės atradimai. Galvojau, kad vat Knausgaardas apie savo patirtis Norvegijos salyne rašė su maksimaliom dramom, gėrimais ir nutrūkimais, ir tas taip vargino, o Kavaliauskaitės romaną perskaičiau kaip kokią gerą kelionių esė, kur kalbėtojas įdomesnis už kelioninį turinį, bet labai svarbu, kad tas turinys nenervuotų, kad nesiektų tau ko nors Įrodyti ar kaip nors Paveikti. Manęs nenervavo, nenuobodžiavau. Patiko labiau negu "Kūnai", tikrai skaitysiu ir tolesnes jos knygas....more
Pirma pažintis, bet niekaip neradau kelio į Stankaus poeziją, joje buvo per daug asmeniškumų, kančios ir jos metaforų. Metaforos gražios, bet aš niekaPirma pažintis, bet niekaip neradau kelio į Stankaus poeziją, joje buvo per daug asmeniškumų, kančios ir jos metaforų. Metaforos gražios, bet aš niekaip nesugebėjau jų išgirsti, visko atrodė per daug - ir nebeskausminga. Pavyzdžiui, eilėraščio "Somnifobija" galas:
svarbiausia neužsimerkti stebėti savo rankas
per kambarį nubėga mane skaičiuojančios elektrinės avys - vienas - vienas - vienas -
venose pulsuoja įvairiaspalvės žuvys su peiliais vietoj žvynų
aš nemiegu - - - delčia nuo mano vyzdžių nuskuta sapnų rūką
(p. 23)
Skaičiau ir negalėjau pagaut, kodėl niekaip neatrakinu tų poetų, kažkada vadintų jaunaisiais, o dabar net nežinau - rimtaisiais? - Cibulsko, Noreikos, Stankaus, nes tikrai ne iš nenoro ir ne todėl, kad jų pasaulis atrodytų labai kažkuo svetimas ar nesuprantamas. Atrodo suprantamas, bet vis tiek sunku skaityti ir lieku kažkur už slenksčio. Bandysiu pasiieškoti recenzijų, kur rimtos kritikės ir kritikai juos aiškina, įdomu, kuris gi čia kabliukas nesuveikia....more