ŷ������

Gyvaliepsna

Didįjį penktadienį nučiuožiau nuo daržinės stogo su visomis kopėčiomis, iš šiaurės vakarų pusės - be saulės nektaro samanos šlapios, slidžios, šiferis ikipiet neišdžiūva, slidus kaip sąžinė. Norėjau stoge užtaisyti skyles. Šiferio lapas - asbesto epochos komunija, skylėta kaip po meteoritų sėjos. Į grebėstus jau metėsi grybas ir pelėsis, kuris poezijoje itin mėgsta pilis, menes, rūsius. Tuomet laikas tampa intensyvesnis. Grybai laiką skubina. Per juos yra pražuvę daug laikrodžių, išėję iš proto, sukežę akimirksniu. Beje, jei pamatytumėt grybautoją su laikrodžiu, žinokit - apsimetėlis, agentas, verteiva, apsišaukėlis, nešvari dvasia. O paukštis gyvena kiekviename grybe, bet tuotarp ne apie šiuos.
Didįjį šeštadienį į prieangį įskrido gyvaliepsna ir vis taikėsi ištrūkti, skrisdama į veidrodį, kuriame atsispindėjo ji pati ir vėrėsi erdvės. Veidrodžiai erdvę daugina - anokia čia paslaptis, tą žino ne tik architektai, dizaineriai. Jie daugina ir ugnį. Liepsnoja tas veidrodis, tas šeštadienis, tas veidrodis, kuriame matau: tėvas kuria pečių, įsipila 50 gramų degtinės, motina prie stalo ado mano dar negimusio vilnonę kojinę: "Bus susiraukęs kaip pėtnyčia."
Gyvaliepsnos paprastai raudonais pilvais. Tiesa, jų nemaišykite su juodagalvėmis sniegenomis (Pyrrhula pyrrhula) ar liepsnelėmis (Erithacus rubecula). Gyvaliepsnos paprastai minta pačia ugnimi, ją ryja it fakyrai. Lekia į atvirą ugnį, lenda į kaminus, ugniakurus. Sukinėjasi arčiau teritorijų, kuriose vyksta karas, kyla miškų gaisrai, dievina pavasarinius žolės degintojus. (p. 108)

Š����Բ��ǻ徱��

Važiavau dviračiu iš namų į darbą. Miškingas priemiestis. Važiavau šaligatviu. Stebiu - šalia jo guli šernas, negyvas. Šerniūkštis.
- Čia 112? Radau negyvą šerną.
- Kur?
- Čia.
- Šitą jau esame užregistravę.
Priėjau arčiau - pasižiūrėti. Dviratį vedžiausi prie šono. Vietoje ilčių styrojo dvi plunksnos, jomis jau ropojo skruzdės. Ten gulėjau aš. (p. 118)

Laikau veršio kojas - jo akyje matau savo atspindį, žinau, kad greitai viskas baigsis, tame ežere mano atvaizdas išsisklaidys pūstelėjus vėsiam mirties vėjeliui. Aš ir esu ta mirtis, bent tas, kuris mirties vežimo ratą už stipinų trukteli iš vietos ir šis nurieda į nebūties slėnį. (p. 90)

Žinau ir tai, kad tėvo rūpestis labai išlaikytas, nėra tiesmukas, nesiekiant kontroliuoti, kitaip tariant, be pretenzijų. Minčiai, kad vaikai reikalingi tam, kad senatvėje atneštų stiklinę vandens, vietos nėra. Nepririšant ir neprisirišant. Tas man tinka - jau ir kaip tėvui, o ir kaip sūnui. Čia esama kažkokio instinktyvaus dzeno. Motinų rūpestis ir meilė kartais pernelyg intensyvi. Žinau, kad variantų yra daug, kiekvieno mūsų tėvų ir motinų indai pripildyti kitokio turinio, bet vis tiek tas tėvas stiklinėmis kojomis man nepajudinamas. Va, įeina kerziniais batais į praeitį, į kaimo trobos kambarį vilkintis vatine, iš kišenių traukia beržines ripkas, supjautas man, vaikui, ritina po kojomis, o kartu byra ir dar šiltos pjuvenos, nebylūs, kvepiantys lengvi praeities pelenai. (p. 166)

Vienas įsiminusių to meto vaizdų: studijos prieblandoje skambant Tomui Waitsui, Violeta, verkianti, kad visi jos koloritai violetiniai. Įstabūs spalvų deriniai, kuriais tapė Violeta, iš tikrųjų turėjo polinkį į violetiškumą. Tai buvo traktuojama kaip spalvos matymo defektas. (p. 14)

Kai atsitempiu apie porą kilogramų [...] monetų į metalo liejyklą, meistras Filibertas žiūri kraipydamas galvą ir sako, kad man ne visi namie. Visų pirma, tai skirtingi metalai. Jų neįmanoma sulydyti į vieną lydinį, nes visų jų lydymosi temperatūros skiriasi. Gausis š..., užtikrina Filibertas ir siūlosi man išlydyti gabalą aliuminio. Nesutinku. Filibertas sako, kad, visų pirma, pinigus lydyti yra kriminalinis nusikaltimas. "O į vandenį mėtyti ne?" - klausiu. Filibertui vis tiek neaišku, kam daryti tokią nesąmonę, kai galima tiesiog imti ir išlieti gražų vientisą metalo gabalą. [...]
Iš žemės iškastas lydinys - tamsiai pilkai melsva metalinė plyta, visa ištapyta žėrinčiais atspalviais. Savaitę nešiojuosi krepšyje, kartais ištraukiu pasigrožėti ir parodytu kitiems. [...] Tai unikalus nenusakomos ir nepakartojamos sudėties lydinys spindinčiu veidrodiniu paviršiumi, apšlakstytu taškais nuo skirtingų metalų lydymosi metu išsiskyrusių dujų ir šlako.
Meistras Filibertas, apžiūrėjęs lydinį parodoje, sako:
- Matai, sakiau, kad gausis š. (p. 99-100)

Po kelių dienų imu po truputėlį vaikščioti. Ligoninės kieme ramu. Didelėje aptvertoje teritorijoje auga tuopos, beržai ir obelys, apsagstytos raudonų atspalvių obuoliais. Pensininkai su "Maximos" maišeliais rankose tampo jas už šakų. Tačiau obuoliai nekrenta. Tuomet jie ima mėtyti jau nukritusius ir kartais jiems pavyksta numušti vieną kitą. Tai Antakalnio rusai. Visi jie tikriausiai jau po kelis kartus yra čia gulėję. (p. 118)

...ką apie šiuolaikinį meną ir kaip visa tai veikia įmanoma papasakoti merginai, kuri nuo trylikos metų dirba gatvėje, ką tik išėjo iš kalėjimo ir kuriai dabar žūtbūt reikia dozės? (p. 102)